Atlaikė toksišką aplinką
Profesionalus teisininkas M. Rubio per keturiolika darbo JAV Kongreso Užsienio reikalų komitete metų puikiai susipažino su tarptautine politika, šiandien išmano ne tik ją, bet ir JAV potencialą globalioje saugumo architektūroje, todėl pirmą kartą nuo Henry Kissingerio laikų eina dvigubas užsienio reikalų ministro ir nacionalinio saugumo patarėjo pareigas.
Prieš metus atrodė, kad buvusio senatoriaus iš Floridos vaidmuo – tapti atsvara į D. Trumpo administraciją sukviestiems ekscentriškiems personažams. Kas pernai per viešus kabineto posėdžius stebėjo M. Rubio veidą, kai Pentagono vadovas Pete’as Hegsethas, sveikatos reikalų sekretorius Robertas F. Kennedy jaunesnysis ar tuometė saugumo sekretorė Kristi Noem pataikavo D. Trumpui, galėjo susidaryti įspūdį, kad jis gailisi iškeitęs Kongresą į Baltuosius rūmus.
Apžvalgininkai lažinosi, ar M. Rubio ilgai ištvers būti šios administracijos dalimi. Juolab kad savo galios lauką bandė plėsti kitas įtakingas Floridos respublikonas – nacionalinio saugumo patarėju paskirtas Mike’as Waltzas ir buvęs JAV ambasadorius Berlyne, prezidento atstovas ypatingiems pavedimams Rickas Grenellas.
Po metų situacija labai aiški: M. Waltzas „ištremtas“ į Niujorką kaip JT ambasadorius – oficialiai dėl „Signalgate“ skandalo. R. Grenellas šiuo metu daugiausia reiškiasi kaip Kennedy centro Vašingtone vykdomasis direktorius.
Pagalius į ratus M. Rubio kišo ir Steve’as Witkoffas – žmogus, kuriam JAV prezidentas pavedė spręsti labai jautrius Vidurio Rytų ar Urainos karo klausimus, tačiau kurio suvokimas apie diplomatiją ir tarptautinius reikalus atvirkščiai proporcingas asmeniniams ryšiams su D. Trumpu. Jau ne kartą M. Rubio gelbėjo padėtį, į kurią JAV ir sąjungininkus bandė stumti geopolitiškai nemąstantis S. Witkoffas.
Naujos diplomatijos veidas
M. Rubio – kol kas yra geriausias europiečių sąjungininkas. 2025 m. lapkritį jo dėka buvo gerokai modifikuotas NATO sąjungininkams šoką sukėlęs Maskvos ir Vašingtono derybininkų sukurtas 28 punktų planas dėl taikos Ukrainoje. Kalba Miuncheno saugumo konferencijoje, kurioje jis akcentavo transatlantinius ryšius ir pabrėžė – JAV suinteresuota Europos saugumu, nuskambėjo kaip atasvara pernykštei kritikos lavinai, kurios ant senojo pasaulio lyderių galvų šliūkštelėjo J. D. Vance’as.
54-metis imigrantų iš Kubos sūnus tapo JAV užsienio politikos, kuriai D. Trumpas neseniai suteikė pavadinimą „Donroe doktrina“, veidu. Ji įtvirtinta gruodžio pradžioje paskelbtoje Nacionalinio saugumo strategijoje: JAV yra dominuojanti galia vakariniame pusrutulyje – nuo Pietų Amerikos iki Grenlandijos.
Jo kompetenciją, galimybes ir įtaką Baltuosiuose rūmuose rodo jau anksčiau minėtas gebėjimas suderinti nacionalinio saugumo patarėjo ir valstybės sekretoriaus pareigas. Nacionalinio saugumo taryba, kuriai priklauso saugumo elitas iš Pentagono, žvalgybos tarnybų ir Valstybės departamento, pastarojo diplomatus laiko idealistais, galvojančiais ne apie JAV saugumą, bet apie globalų pasaulį. Tačiau būtent ši taryba yra naujų Vašingtono intervencinių planų kalvė.
Dirbdamas Kongrese M. Rubio palaikė tuomečio JAV prezidento Barako Obamos karinę intervenciją Libijoje. Po sėkmingos D. Trumpo karinės operacijos Venesueloje M. Rubio viešai akcentavo, kad JAV negrįš prie senosios režimų kaitos politikos. Afganistano ir Irako karų klaidos nebus kartojamos. Paplito terminas „režimo valdymas“: Vašingtonas bendradarbiaus su tam pasirengusiomis vietos jėgomis, imsis ekonominių svertų, kad vestų suinteresuotą šalį vakarietišku keliu.
Jau kitą dieną po Nicolaso Maduro sulaikymo M. Rubio žurnalistams ir visuomenei aiškino operacijos esmę, leisdamas pergalės spinduliuose maudytis prezidentui. Mar-a-Lago rezidencijoje surengtoje spaudos konferencijoje jis stovėjo šalia D. Trumpo ir tikino: „Žmonės turi suprasti, kad tai prezidentas, kuris ne tik kalba.“
M. Rubio ir J. D. Vance’as sykį jau pretendavo į tą patį postą: 2024 m. rinkimų kampanijos metu abu buvo trumpąjame kandidatų į JAV viceprezidentus sąraše.
Irano egzaminas
Žinoma, vasario 28-ąją prasidėjusi karinė operacija prieš Teherano režimą – kitokia nei specialiųjų pajėgų veiksmais pasibaigusi Vašingtono ir Karakaso akistata. Ar JAV ir Izraeliui pavyks oro smūgiais ir kol kas neskelbiamais šešėliniais veiksmais palaužti aršiausių Irano saugumo aparato dalių pasipriešinimą, kol kas neaišku.
Pirmąsias dvi operacijos (JAV ji vadinama „Epiniu įniršiu“, Izraelyje – „Liūto riaumojimu“) dienas M. Rubio vengė viešumo. Tik praėjusį pirmadienį, po susitikimo su Kongreso vadovybe, pirmą kartą kreipėsi į visuomenę. Norėdamas įrodyti, kad egzistavo tiesioginė grėsmė Amerikai, dėl kurios Vyriausybė privalėjo imtis karinių veiksmų be Kongreso įgaliojimo, jis argumentavo: esą buvo žinoma apie Izraelio ketinimus smogti Iranui ir JAV prevenciniai smūgiai buvo būtini, kad būtų išvengta regione dislokuotų savo pajėgų aukų.
Pagal JAV įstatymus prezidentas gali naudoti karinę jėgą be Kongreso leidimo tik reaguodamas į tiesioginę, neišvengiamą grėsmę. Smūgis, skirtas užkirsti kelią būsimam kerštui, kurį išprovokuotų sąjungininko veiksmai, kai kurių Kongreso narių nuomone, rodo, kad D. Trumpas ignoravo Kongreso konstitucinę galią šiuo klausimu.
Tai, kas buvo skirta respublikonų gretoms suvienyti Kapitolijuje, įžiebė kitą diskusiją politinėje dešinėje, esą D. Trumpas – Benjamino Netanyahu marionetė. Izoliacionistams MAGA stovykloje tai suteikė peno kalboms. Tad kitą dieną M. Rubio atsitraukė. D. Trumpas paaiškino, kad ne Izraelis spaudė JAV, bet atvirkščiai.
Nauja dvikova
Veiksmų prieš Iraną kontekste ypač išryškėja M. Rubio konkurencija su viceprezidentu J. D. Vance’u – MAGA numylėtiniu, kuris ryžtingai pasisako už koncepciją „Pirmiausia – Amerika“ ir kategoriškai prieštarauja JAV karinėms operacijoms užsienyje.
Nuo Irano karo pradžios J. D. Vance’as beveik dingo iš viešojo gyvenimo. Prezidentas, su karinėmis intervencijomis Venesueloje ir Irane šiuo metu beveik išimtinai koncentruodamasis į užsienio ir saugumo politiką, lengvai ignoruoja vidaus politiką, kuri yra stiprioji viceprezidento sritis.
„Jo filosofija šiek tiek skiriasi nuo manosios, – šią savaitę spaudos konferencijoje pripažino D. Trumpas, aiškindamas viceprezidento požiūrį į operaciją Irane. – J. D. gal buvo šiek tiek mažiau entuziastingas nei aš. Tačiau žinojau, kad turime tai padaryti.“
Nors apklausų duomenimis J. D. Vance’as ir toliau pirmauja tarp respublikonų kandidatų, Vašingtono politinė bendruomenė spėlioja: gal JAV prezidentas sąmoningai kursto viceprezidento ir valstybės sekretoriaus konkurencinę dvikovą?
M. Rubio oficialiai kol kas nedeklaravo ambicijų siekti aukščiausio posto, tačiau dėl tokios perspektyvos niekas neabejoja. Jei Vašingtonui pavyktų eksperimentas su naujuoju intervencionizmu, į prezidento rinkimų maratoną jis stotų kaip stiprus kandidatas. Jei Amerika įsiveltų į ilgą karą, apie kurį perspėjo J. D. Vance’as, palankesnėje startinėje pozicijoje būtų viceprezidentas.
M. Rubio ir J. D. Vance’as sykį jau pretendavo į tą patį postą: 2024 m. rinkimų kampanijos metu abu buvo trumpąjame kandidatų į JAV viceprezidentus sąraše. Jei būtų tapęs viceprezidentu, būtų iškart atsidūręs arčiau senos svajonės persikelti į Baltuosius rūmus. Atlikdamas dabartinį vaidmenį jis turi daugiau galimybių daryti įtaką sprendimams. Ir kur kas didesnę sceną.
Juolab kad išsprendus Teherano režimo klausimą gali ateiti ir Kubos, iš kur 1956 m. pasitraukė M. Rubio tėvai ir kuriai JAV dabar taiko griežtas ekonomines sankcijas, eilė.
Kovo 5-ąją D. Trumpas užsiminė, kad po karo su Iranu jis imsis neįvardyto projekto Kubai. „Tik laiko klausimas, kol jūs ir daugybė nuostabių žmonių grįš į Kubą“, – sakė D. Trumpas. Kreipdamasis į JAV valstybės sekretorių jis pridūrė: „Jūs atliekate fantastišką darbą vietoje, kuri vadinasi Kuba.“
Naujausi komentarai