JAV prezidento rinkimų baigtis jau nulemta?

Neigia kampanijos poreikį

Kažin ar 1981 m. amerikiečių istorikas, Amerikos universiteto profesorius Allanas Lichtmanas buvo visiškai tikras, kad žemės drebėjimų prognozių modelį galima besąlygiškai pritaikyti ir JAV politikai. Tačiau vėlesnė istorija parodė, kad jis buvo teisus: nereikia atlikti plačių visuomenės apklausų, kad galėtum iš anksto numatyti būsimą prezidento rinkimų nugalėtoją.

Sistema, išsamiai aprašyta 1996 m. pasirodžiusioje A. Lichtmano knygoje „13 raktų nuo Baltųjų rūmų“, remiasi trylika klausimų apie partiją, o ne kandidatus, jų kampanijos taktiką ar tam tikrus įvykius. Galimi atsakymų variantai – „neaišku“, „teisingai“, „neteisingai“ (papildomai laipsniuojant „neabejotinai“, „tikėtinai“, „linkęs“) ir „neapsisprendęs“. Jei šeši ir daugiau atsakymų yra neigiami tuomečio prezidento partijai, jai gresia pralaimėti.

Kurdamas šią indikatorių sistemą A. Lichtmanas bendradarbiavo su Vladimiru Keiliu-Boroku, Maskvos žemės drebėjimų prognozių ir matematinės geofizikos teorijos instituto direktoriumi. Geofizikoje naudojama modelio atpažinimo metodika pritaikyta analizuojant JAV prezidento rinkimus nuo 1860 m.

Per visą šį laiką JAV piliečiai prezidentą rinko paisydami tų pačių pragmatiškų kriterijų. Šio istorinio modelio esą nepakeitė nei televizijos, nei visuomenės apklausų ar interneto atsiradimas, nei didžiuliai politiniai, socialiniai, demografiniai ir ekonominiai pokyčiai.

A. Lichtmanas įsitikinęs: kad ir ką kandidatas pasakytų ar padarytų per rinkimų kampaniją, tai nepadaro įtakos jo pergalei ar pralaimėjimui. Tad kandidatai galėtų atsisakyti tradicinės politikos ir per ateinančius ketverius metus plėtoti veiksmingam valdymui reikalingus klausimus.

Debatai, reklama, pasirodymai televizijoje, šmėžavimas naujienų sraute, kampanijų strategijos – visa tai rinkimų dieną nieko nereiškia. Jei Amerikos rinkėjai bus patenkinti šalies valdymu, jie tiesiog perrinks prezidentą arba išrinks tuo metu Baltuosiuose rūmuose esančios partijos kandidatą.

„Žiniasklaida uždirba pinigus nušviesdama rinkimus kaip įdomias lenktynes ir pranešdama apie tai, kam kaip tik buvo gera ar bloga diena. Apklausų rengėjai uždirba pinigus skaičiuodami rezultatą šiose lenktynėse“, – 2016 m. yra sakęs A. Lichtmanas.

Netikėtos pergalės

Likus dviem savaitėms iki prezidento rinkimų 1980-ųjų lapkritį „Gallup“ visuomenės apklausose Ronaldas Reaganas 8 procentiniais punktais atsiliko nuo demokratų prezidento Jimmy Carterio. Tačiau balsavimą galiausiai laimėjo respublikonas, aplenkęs oponentą net 10 proc.

1982 m., įpusėjus pirmajai kadencijai, R. Reagano reikalai klostėsi ne itin gerai. JAV ekonomika išgyveno nuosmukį, kovą infliacija išaugo iki 9 proc., nedarbas siekė beveik 11 proc. Tačiau niūri realybė netrukdė A. Lichtmanui paskelbti, kad republikonas prezidentas laimės dar vienus rinkimus. 1983-iųjų pradžioje šalies ekonominė padėtis buvo kiek pasitaisiusi, tačiau teigiamos permainos buvo labai lėtos, apklausos rodė, kad tik 35 proc. yra patenkinti R. Reagano ir jo Vyriausybės darbu.

Negana to, paskutinėje rinkimų kampanijos atkarpoje, kai prezidentas jau buvo beatgaunąs populiarumą, jo konkurentas Walteris Mondale’as per pirmuosius televizijos debatus 1984 m. spalio 7 d. jį sutriuškino. Vėliau dvi savaites viešojoje erdvėje kilo karštos diskusijos dėl R. Reagano amžiaus (jam tuomet buvo 73-eji) ir psichinės būklės.

Ši tema buvo aktualizuota ir po antrųjų debatų spalio 21 d. Tąkart prezidentas ne tik pasirodė kur kas geresnės formos, bet ir pareiškė neleisiąs paversti politiko amžiaus rinkimų kampanijos tema. „Neišnaudosiu savo oponento jaunystės ir nepatyrimo dėl politinių priežasčių“, – pasakė R. Reaganas.

Po kelerių metų viename interviu W. Mondale’as prisipažino tuomet ir supratęs, kad pralaimės rinkimus. R. Reaganas ne tik gavo daugiau nei 59 proc. balsų, bet ir laimėjo daugumą 49 valstijose iš 50-ies.

V. Alban / „Reuters“ / „Scanpix“, „Wikipedia“ nuotr.

Išimtys patvirtina taisyklę?

A. Lichtmano prognozės išsipildė ir per ateinančius rinkimus. 1988 m. gegužę profesorius paskelbė, kad George’as Bushas laimės, nors tuo metu apklausose gerokai atsiliko nuo demokrato Mike’o Dukakio.

A. Lichtmanas skelbė 1996 m. Billą Clintoną laimėsiant prieš Bobą Dole’ą, nors demokratų atstovui ir kenkė stipraus nepriklausomo kandidato Rosso Perot populiarumas.

George’o W. Busho pergalę 2004 m. rinkimuose jis prognozavo dar 2003 m. balandį.

2010 m. A. Lichtmanas skelbė Baracką Obamą laimėsiant antrąkart, nors Atstovų Rūmų pirmininkas Newtas Gingrichas tuomečio prezidento galimybes nugalėti vertino tik 20 proc. ir net prieš pat rinkimus paskelbtose apklausose jis atsiliko nuo varžovo Mitto Romney 1 procentiniu punktu. B. Obama galiausiai nugalėjo oponentą aplenkdamas jį beveik 4 procentiniais punktais.

2016-aisiais profesorius prognozavo sėkmę Donaldui Trumpui, nors Hillary Clinton stovykloje vyravo, regis, pagrįstas optimizmas.

2020 m. rugpjūtį „The New York Times“ paskelbtame vaizdo įraše profesorius pareiškė, kad D. Trumpas lapkritį pralaimės Joe Bidenui. Istorija parodė – jis buvo teisus ir tąkart.

JAV politinis Nostradamus suklydo tik du kartus – tarsi patvirtindamas savo prognozių pagrįstumą.

2000 m. jis skelbė laimėsiant Alą Gore’ą. Tuometis viceprezidentas demokratas nelaimėjo tik per plauką – po įtempto balsų skaičiavimo Floridoje įsikišus teismui, nugalėtoju paskelbtas G. W. Bushas. A. Lichtmanas vėliau laikėsi nuomonės, kad respublikonas pavogė pergalę.

Prognozuodamas D. Trumpo pergalę profesorius taip pat nebuvo visiškai tikslus. Nors ir iš anksto paskelbė būsimąjį nugalėtoją, jo skaičiavimu, D. Trumpas turėjo surinkti ir daugiau amerikiečių balsų. Tačiau galiausiai laimėjo surinkęs 3 mln. mažiau nei H. Clinton.

Pagal A. Lichtmano modelį patikrinus nuo 1860 iki 1980 m. vykusių 31 rinkimų rezultatus, paaiškėjo, kad apsirinkama taip pat tik dukart.

Jei Amerikos rinkėjai bus patenkinti šalies valdymu, jie tiesiog perrinks prezidentą arba išrinks tuo metu Baltuosiuose rūmuose esančios partijos kandidatą.

Prognozę paskelbs rugsėjį

Šiųmečių rinkimų prognozę A. Lichtmanas yra žadėjęs paskelbti po šią savaitę vykstančio Demokratų partijos konvento, pirmosiomis rugsėjo dienomis. Labiau demokratinių pažiūrų profesorius iki J. Bideno sprendimo pasisakė prieš jo pasitraukimą iš rinkimų maratono.

Dar pernai gruodį A. Lichtmanas skelbė, kad J. Bidenas turi visas galimybes laimėti. Liepos pabaigoje jis sakė, kad K. Harris šansai taip pat geri. Tuo metu demokratams buvo palankūs aštuoni iš trylikos atsakymų į A. Lichtmano sistemos klausimus. Tai mažiausias pergalę bylojantis skaičius.

Trylika aspektų

Norint sužinoti valdančio prezidento galimybes laimėti rinkimuose, reikia įvertinti situaciją pagal trylika aspektų:

1. Partijos mandatas: dabartinė partija laimėjo daugiau vietų Atstovų Rūmuose per paskutinius vidurio kadencijos rinkimus.

2. Konkurencija: kandidatas turėjo rimtą varžovą.

3. Premija: partijos kandidatas yra dabartinis prezidentas.

4. Nepriklausomi asmenys: yra stiprus kandidatas iš nepriklausomos stovyklos.

5. Trumpalaikis ekonomikos vystymasis: per rinkimų kampaniją ekonomika nepatiria nuosmukio.

6. Ilgalaikiai ekonominiai rezultatai: BVP vienam gyventojui dabartiniu laikotarpiu auga tiek pat ar daugiau kaip ir per ankstesnes dvi kadencijas.

7. Politikos pokyčiai: Vyriausybei pavyko atlikti esminius vidaus politikos pakeitimus.

8. Riaušės: per kadenciją nebuvo ilgalaikių socialinių neramumų.

9. Skandalas: dabartinė valdžia buvo išgelbėta nuo didelių skandalų.

10. Užsienio politikos / karinės nesėkmės: Vyriausybė nepatyrė didelių užsienio politikos ar karinių nesėkmių.

11. Užsienio politika / karinė sėkmė: Vyriausybė patyrė didelę užsienio politikos ar karinę sėkmę.

12. Valdančiųjų charizma: valdančiosios partijos kandidatas yra ypač charizmatiškas ar nacionalinis didvyris.

13. Oponento charizma: iššūkį metančios partijos kandidatas nėra ypač charizmatiškas ar nacionalinis didvyris.

Pvz., pirmojo teiginiu atveju tereikia palyginti 2018 ir 2022 m. vidurio kadencijos rinkimus: demokratai prarado ne tiek daug vietų Atstovų Rūmuose, kiek tikėtasi, tačiau daugumos kontrolę jie vis tiek turėjo perduoti respublikonams. Jei nepriklausomas kandidatas (šiuo atveju  Robertas F. Kennedy jaunesnysis) nepasitrauktų iš rinkimų kovos, pagal A. Lichtmano teoriją jis pakenktų valdančiosios partijos kandidatui – K. Harris. Tai įvyktų, jei už nepriklausomą kandidatą balsuotų apie 5 proc. rinkėjų.

Tiek trumpalaikės, tiek ilgalaikės ekonominės plėtros atveju demokratai turi pranašumą. Be to, A. Lichtmanas demokratų prezidentui naudingais laiko teisėkūros projektus, tokius kaip Infliacijos mažinimo įstatymas, kuriame daug dėmesio skiriama aplinkos apsaugai ir žaliųjų technologijų skatinimui, ar infrastruktūros paketą.

K. Harris pergalei nesutrukdytų ir aštuntasis teiginys. Nors vyko demonstracijos prieš JAV užsienio politiką dėl padėties Gazos Ruože, jos daugiausia apsiribojo universitetų miesteliais, jų nepalaikė dauguma šalies gyventojų. Kaip priešingą pavyzdį verta prisiminti „Black Lives Matter“ protestus D. Trumpo kadencijos metu.

Tačiau J. Bideno administracija patyrė nesėkmę užsienio politikoje – A. Lichtmanas mini chaotišką pasitraukimą iš Afganistano, nors iš dalies dėl jos kaltas ir pirmtakas. Jis taip pat mini situaciją Vidurio Rytuose. Jo nuomone, dar trūksta išskirtinės užsienio politikos sėkmės, tad abu teiginius reikėtų vertinti kaip neapibrėžtus.

Prieš demokratų konventą profesorius sakė nemanąs, kad K. Harris yra ypač charizmatiška. Tačiau tas pats pasakytina ir apie D. Trumpą, kurį jis apibūdino kaip talentingą šou vedėją, bet ne kaip žmogų, galintį įkvėpti skirtingų stovyklų atstovus.