Praeities nuoskaudos tebetemdo vokiečių ir čekų santykius

Priėmusi į savo gretas dešimt naujų narių, Europos Sąjunga (ES) susidūrė ir su naujomis problemomis. Viena jų - suskaldytas Kipras. Bet tokių problemų yra ir daugiau.

Sudetų vokiečių draugija, veikianti Vokietijoje, vis dar kovoja su savo istorinės tėvynės - Čekijos - valdžia, kad ši pripažintų, jog vokiečių deportavimas iš tuometinės Čekoslovakijos pokario laikais buvo neteisėtas.

1945-ųjų birželis

BBC apžvalgininkas Konstantinas Egertas neseniai lankėsi Miunchene, kur mėgino aiškintis, kokiomis nuotaikomis dabar gyvena tie, kurie iš karto po karo neteko tėvynės.

Bohemijos Tropau miestelio gyventojas Valteris Ržepka žurnalistui pasakojo, kad jis tą 1945 metų birželio dieną iki šiol prisimena. Jis, tuomet trylikametis, jo motina ir senelis tada susidūrė su sunkiais likimo išmėginimais.

“Tą dieną dirbau laukuose. Atbėgo mama ir pasakė: “Ruoškis kelionei!” Paskubomis į krepšį ir maišą susidėjom būtiniausius daiktus ir išskubėjom centrinę miestelio aikštę. Iš ten mus su sargyba nuvarė į specialų lagerį. Manęs ir motinos sargybiniai nelietė, o senelį baisiai sumušė visai be jokios priežasties. Po savaitės mus sugrūdo į gyvulinius vagonus ir išvežė; iš pradžių net nežinojom kur”, - pasakojo apžvalgininkui V.Ržepka.

Žvilgsnis į gimtuosius namus

“Mus vežė ilgokai. Staiga traukinys sustojo. Girdėjom, kaip atkabina garvežį. Netrukus jis nuvažiavo atgal. Kai išlipom iš vagonų, sužinojom, kad mus atvežė į Vokietiją, į Saksoniją. Taip atsisveikinom su Čekoslovakija”, - britų žurnalistui prisiminimus dėstė žmogus, gimęs Bohemijoje.

Gimtuosius namus V.Ržepka galėjo išvysti tik po 30 metų. Bet miestelis, į kurį atvyko turistas iš Miuncheno, jau turėjo čekišką pavadinimą - Opava.

“Savo gimtuosius namus apžiūrėjau tik iš gatvės - ten gyvenančių žmonių netrukdžiau. Supratau, kad mano vizitas jiems būtų buvęs nemalonus, nors nereikalauju, kad mano turtas būtų sugrąžintas. Pastovėjau, pažiūrėjau ir nuėjau”, - sakė apžvalgininkui pensininkas iš Miuncheno.

Trys milijonai ištremtųjų

V.Ržepkos šeima buvo tarp tų trijų milijonų vokiečių, kurie Čekoslovakijos prezidento Eduardo Benešo įsaku 1945-1946 metais buvo deportuoti ir iš kurių buvo atimta beveik visa nuosavybė.

Vadinamieji Sudetų vokiečiai (nors jie gyveno ne tik to paties pavadinimo srityje) jau beveik 60 metų kovoja su oficialiąja Praha, kad ši pripažintų, jog E.Benešo įsakas buvo neteisėtas, ir grąžintų konfiskuotą turtą. Ištisus dešimtmečius jie mėgino tą įsaką užginčyti Vokietijos ir Europos teismuose, bet nesėkmingai.

Dabar, kai Čekija tapo ES nare, tikimasi, kad Sudetų vokiečių ieškinių Čekijos valdžiai srautas bus dar gausesnis.

Bet Prahoje nuolat kartojama, kad ji nieko nebijo ir kad jokio turto neatiduos. Čekai ragina nepamiršti, kokios buvo E.Benešo įsako ir vokiečių deportavimo priežastys.

Kai 1918-aisiais subyrėjo Austro-Vengrijos imperija, jos griuvėsiuose susikūrė Čekoslovakija. Joje vokiečiai tapo antrąja pagal gausumą nacionaline grupe - po čekų. Vokiečių buvo netgi daugiau negu slovakų.

Bet Čekoslovakijos įkūrėjas ir pirmasis jos prezidentas Tomašas Masarykas, kaip ir kitų naujųjų slavų valstybių lyderiai, bijojo vokiečius pripažinti lygiaverčiais partneriais. Jis parengė koncepciją, pagal kurią Čekoslovakija buvo paskelbta dviejų tautų - čekų ir slovakų - valstybe. Du dešimtmečius vokiečiai jautėsi diskriminuojami, todėl jų svajone tapo Sudetų srities prisijungimas prie Vokietijos.

Buvęs gimnastikos mokytojas Konradas Genleinas apsukriai pasinaudojo tokiomis nuotaikomis ir gavo nacių vadovo Adolfo Hitlerio, jau svajojusio apie “tūkstantmečio reicho” įkūrimą, pritarimą.

Praėjo tik dvi dienos

1938 metų spalio 1 dieną Vokietijos kariuomenė be jokio pasipriešinimo perėjo sieną su Čekoslovakija ir užėmė rajonus, kuriuose daugumą sudarė vokiečiai. Tai atsitiko praėjus vos dviem dienoms po to, kai A.Hitleris su Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos atstovais susitarė dėl Čekoslovakijos pasidalijimo.

Čekoslovakijos vyriausybė buvo priversta kapituliuoti. Prezidentas E.Benešas apkaltino Europos didžiąsias valstybes, kad jos begėdiškai išdavė Čekoslovakiją.

“Prisimenu, kaip į mūsų mažą miestelį įžygiavo vokiečių kariuomenė. Man tada buvo tik šešeri, bet iki šiol regiu laimingus miestiečių veidus. Visus tada buvo užvaldžiusi euforija”, - BBC apžvalgininkui pasakojo V.Ržepka.

1939 metų kovą Čekoslovakija buvo visiškai likviduota. Užėjo gūdi okupacijos naktis.

Dešimtmečius diskriminuoti vokiečiai pasijuto esą pranašesni už čekus ir slovakus.

Pirmasis dekretas

Bet atėjo 1945 metų gegužė. Po Vokietijos sutriuškinimo Čekoslovakijos valstybingumas buvo atkurtas. Čekų ir slovakų vadai suskubo spręsti vokiečių klausimą.

Iš Londono sugrįžęs prezidentas E.Benešas tuoj pasirašė įsaką, pagal kurį iš Sudetų srities vokiečių buvo atimta Čekoslovakijos pilietybė, taip pat jų turtas, o jie visi deportuoti į Vokietiją.

Iki šiol ginčijamasi, kiek žmonių žuvo per tą deportavimą. Čekai ir slovakai sutinka, kad aukų buvo 30 tūkstančių; vokiečiai įrodinėja, kad kelis kartus daugiau. Šiaip ar taip, bet be kraujo praliejimo neapsieita.

Čekų kultūros centro, esančio Miunchene, direktorius Janas Šicha BBC apžvalgininkui teigė, kad E.Benešo ir kitų Čekoslovakijos lyderių sprendimus, priimtus 1945 metais, galima suprasti.

“Tie sprendimai buvo priimami tuoj po karo. Čekai baiminosi, kad jeigu vokiečiai liks, naujo kraujo praliejimo nepavyks išvengti. Jie bijojo, kad vokiečiai vėl gali išduoti, todėl čekus buvo galima suprasti. Bet kaip Čekijos pilietis ir kaip privatus asmuo galiu pasakyti, kad 1945 metais priimtas sprendimas buvo blogas; to tikrai nereikėjo daryti”, - savo samprotavimus britų žurnalistui dėstė J.Šicha, kurio vienas senelis buvo Sudetų vokietis, kitas - čekas.

Įsikūrė Bavarijoje

Daug iš Sudetų deportuotų vokiečių apsigyveno Bavarijoje. Daugybė jų organizacijų, įskaitant Sudetų vokiečių draugiją, įsikūrė išvaizdžioje būstinėje, esančioje Miuncheno centre.

“Sudetų klausimas - ne tik nuosavybės klausimas. Tai teisių, kurios buvo atimtos iš Sudetų vokiečių, klausimas. Reikia iš pradžių pripažinti jų teises, o jau po to kalbėti, galima ar negalima sugrąžinti atimtą nuosavybę arba už ją išmokėti kompensacijas”, - BBC apžvalgininkui sakė draugijos atstovas Francas Panis.

Vokietijos ir Europos teismai jau daugiau kaip pusę amžiaus nagrinėja Sudetų vokiečių ieškinius, kuriuose reikalaujama, kad jiems būtų grąžintas atimtas turtas arba išmokta kompensacija. Iki šiol nė vienas ieškinys nebuvo patenkintas. Žlugus komunistiniam režimui, Čekoslovakijos prezidentas Vaclavas Havelas atsiprašė Sudetų vokiečių už deportavimą ir pasiūlė Čekijos pilietybę. J.Šicha mano, kad dabar to visiškai pakanka.

F.Panis tuo tarpu mano, kad to neužtenka. Jis priminė, kad Sudetų vokiečiai dar 1960 metais atsiprašė čekų už jiems padarytas skriaudas.

F.Panis tvirtina, kad atgauti Čekijos pilietybę yra nepaprastai sunku. Bet ne visi Sudetų vokiečiai kaltina čekus. Nutiesti tiltus tarp dviejų tautų siekia Miunchene esančios kultūros draugijos vadovas Peteris Becheris. “Sudetų vokiečiai turėjo oficialiai čekų ir slovakų atsiprašyti, kad 1938-1945 metais bendradarbiavo su naciais”, - sako jis.

Amžinas klausimas

“Aš asmeniškai atleidau čekams ir jokių kompensacijų nenoriu. Manau, kad ir Čekijai prisijungus prie Europos Sąjungos Sudetų vokiečių skundai bus atmesti. Tik tikiuosi, jog kada nors čekai nustos tvirtinti, kad viskas, ką jie padarė, buvo padaryta pagrįstai”, - britų žurnalistui tvirtino pensininkas V.Ržepka.

“Istorijos neperrašysi, nors vokiečiai to labai norėtų. Vokietijoje dabar vis dažniau sakoma, kad vokiečiai karo metu irgi nukentėjo. Šiame teiginyje - tik dalis tiesos. Deja, labiausiai žinomu vokiečių išradimu XX amžiuje buvo ne “Mercedes”, o dujų kamera”, - britų žurnalistui sakė kultūros centro direktorius J.Šicha.

“Kas kaltas?” - atrodo, kad šis klausimas Centrinėje Europoje bus kartojamas dar ilgai.