Nors po sienos tarp dviejų Vokietijų likvidavimo praėjo 14 metų, bet tarp šios šalies piliečių tebeegzistuoja priešiškumas

Vokietijos konstitucijoje yra punktas, kuriame sakoma, kad aukščiausias valstybės tikslas - visiškas šalies susivienijimas. Nors 1990 metų spalio 3-iąją siena tarp dviejų Vokietijų buvo likviduota, Konstitucijoje numatytas tikslas dar nepasiektas.

Solidarumo jausmas pasireiškia tik epizodiškai

Solidarumo, likimo bendrumo jausmą, be kurio neįmanoma kalbėti apie tautos vienybę, vokiečiai demonstruoja vis dar tik epizodiškai, teigia “Vokiečių bangos” apžvalgininkas Haincas Dilongas. Jis primena, kad vokiečius prieš dvejus metus suvienijo stichinė nelaimė.

Kai Elbė išsiliejo iš krantų, tada ir Vakarų vokiečiai pademonstravo stebėtiną solidarumą, nurodo apžvalgininkas ir priduria: “Tikriausiai tokiais momentais ir vyksta tautos vienijimasis”.

Bet H.Dilongas pažymi, kad yra ir kita medalio pusė. Tai - Vakarų ir Rytų vokiečių tarpusavio priešiškumas. Vakarų vokiečiai mano, kad dotacijų Rytai gavo jau pakankamai. Tuo tarpu dauguma naujųjų Vokietijos žemių gyventojų save tebelaiko posūniais.

Statistika liudija, kad taip nėra, bet ji nė vienos pusės nedomina. Tegul tai skambės patetiškai, bet tokie jausmai, kaip solidarumas ir likimo bendrumas nuo čekių knygelės turinio nepriklauso, teigia “Vokiečių bangos” apžvalgininkas.

Viltys nepasiteisino

Daugelis Rytų vokiečių savo gyvenimu tebėra nusivylę. Prieš keturiolika metų visi vokiečiai buvo įtikinėjami, kad vienijimosi procesui užbaigti užteks kišenpinigių, kad buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos suklestėjimas - neišvengiamas, primena H.Dilongas ir konstatuoja: “Viltys nepasiteisino. Bet, nepaisant vyriausybės padarytų klaidų, būtina pasiekti, kad abiejose Vokietijos dalyse pragyvenimo lygis būtų vienodas. Aišku, visiškos lygybės negali būti, tačiau politikai privalo siekti, kad būtų likviduoti akivaizdūs skirtumai; priešingu atveju rytiniai šalies regionai gali likti be gyventojų”.

Rytų vokiečiai mano, kad naujoji socialinės apsaugos sistemos reforma jiems smogs skaudžiausiai. Tai tapo didelė problema, nes gyvenimu nusivylę rinkėjai neretai savo balsus atiduoda dešiniesiems radikalams.

Kartais Rytų vokiečiai išeina į protesto demonstracijas.

Protestas prieš ūkio reformas

Būtent taip atsitiko praėjusį šeštadienį, kai Berlyno Aleksandro aikštėje susirinko apie 10 tūkstančių demonstrantų, kurie, anot agentūros Reuters korespondento, protestavo prieš kanclerio Gerhardo Šrioderio vyriausybės pasiūlytas ūkio reformas, kurias įgyvendinant būtų sumažintos bedarbių pašalpos.

Gausios demonstracijos rugsėjį jau vyko daugelyje Rytų Vokietijos miestų, kur po šalies susivienijimo nedarbo lygis išlieka gana aukštas.

Demonstraciją Aleksandro aikštėje, kuri Sovietų Sąjungos dominavimo metais buvo Rytų Berlyno širdis, surengė Demokratinio socializmo partija, kilusi iš buvusios Rytų Vokietijos komunistų partijos.

Demonstrantai smerkė vyriausybės planus nuo kitų metų sausio sumažinti bedarbystės pašalpas ilgalaikiams bedarbiams.

Kaip rodo viešosios nuomonės apklausos, vokiečiai pritaria nuomonei, kad, norint išjudinti Vokietijos ekonomiką, būtinos reformos, tačiau jie kritikuoja vyriausybę už tai, kad jos vykdoma politika nenuosekli, o visuomenė nesupažindinama su esminiais reformų principais.

Nusivylimas demokratija

H.Dilongas nurodo, kad kai kurių vokiečių simpatijos radikalams nėra nuoširdžios, bet pažymi, kad demokratija nusivylusių rinkėjų balsai liudija, jog dalis vokiečių mano, kad valstybė nesugeba įveikti jai iškilusių problemų.

Tokia pavojinga tendencija pastebima ne tik Vokietijos rytuose. Tuo pat metu daugelis rytiečių apsimeta, jog nepastebi savo dalies ūkio laimėjimų. Vakarų vokiečiai savo ruožtu mažai domisi, kaip gyvena jų tautiečiai Rytuose.

“Vokiečių bangos” apžvalgininkas pažymi, kad vokiečiai skirtingai supranta, kokį vaidmenį jų gyvenime privalo vaidinti valstybė. Tie skirtumai tikriausiai išnyks tuomet, kai užaugs dabartiniai vaikai ir paaugliai, taip savo komentarą baigia H.Dilongas.