Šiandien sukanka 15 metų, kai buvo paskelbta Latvijos nepriklausomybės deklaracija

Praėjus beveik dviem mėnesiams po kovo 11-osios, kai Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, analogišką žingsnį žengė kaimynė šiaurėje. Abi valstybės siekė to paties tikslo, tik turėjo į jį eiti skirtingais keliais. Viena didžiausių Latvijos problemų - valstybės santykiai su gausia etninių rusų bendruomene - išliko iki šiol.

Pirmoji demonstracija

Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Kazimieras Uoka “Kauno dienai” teigė, kad “nors lietuviai dedasi didžiausiais nepriklausomybininkais ir sovietų imperijos griovėjais, bet vardan teisingumo reiktų priminti, kad kaimynai kai kuriais atvejais mus pralenkdavo”. Buvęs parlamentaras sakė iki šiol gerai prisimenąs 1987 metų vasarą Rygoje surengtą demonstraciją, skirtą didiesiems 1941 metų trėmimams pažymėti.

“Tuomet Rygoje susirinko maždaug 20 tūkstančių žmonių. Jų demonstracija vyko taikiai, niekas jai netrukdė. Stebino susirinkusiųjų organizuotumas. Man taip pat buvo labai keista, kad valdžia šį renginį toleravo, - sakė K.Uoka ir pridūrė. - Tada net ir minčių nebuvo apie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrimą Lietuvoje. Mes į nepriklausomybę ėjome kaip ledlaužiai. Latviai siekė to paties tikslo, tik ne taip triukšmingai, kai kuriais atvejais elgėsi labiau apgalvotai”.

Atakavo ir vienus, ir kitus

Bet Kremlius greitai suprato, kad tiek Lietuva, tiek Latvija siekia ištrūkti iš sovietų imperijos gniaužtų. 1991-ųjų sausį sovietinė kariauna siautėjo ne tik Vilniuje.

Rygoje nepriklausomybės gynėjams irgi teko susiremti su sovietų karine jėga, kuriai pasipriešino ir vietos lietuviai - Latvijos milicininkai. Du iš jų buvo sužeisti, kai nuo omonininkų gynė Vidaus reikalų ministerijos pastatą, kur buvo nemažos ginklų atsargos.

Įtampa Rygoje atslūgo tik sausio pabaigoje, kai omonininkams iš Maskvos buvo duota komanda liautis rengti išpuolius, kurių taikiniais turėjo tapti besikuriančios nepriklausomybę paskelbusios valstybės jėgos struktūros.

Alternatyva parlamentui

K.Uoka pažymėjo, kad Latvija, kaip ir Estija, kur tuomet gyveno labai daug etninių rusų, jau iš pat pradžių planavo siekti nepriklausomybės kiek kitokiu keliu negu mes. Pavyzdžiui, bijodama, kad gali neužtekti balsų Nepriklausomybės deklaracijos priėmimui parlamente, Latvijos valdžia surengė prieškarinės Latvijos piliečių ir jų palikuonių organizacijos - Piliečių kongreso suvažiavimą, kuris blogiausiu atveju turėjo tapti alternatyva parlamentui.

Kitas Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras - Julius Beinortas “Kauno dienai” sakė, kad “Lietuva ir Latvija į nepriklausomybės atkūrimą atėjo skirtingai pasirengusios”. 1989 metais Lietuvos Aukščiausioji Taryba, dar sovietinė savo esme, jau buvo parengusi teisinę bazę Kovo 11-osios Akto paskelbimui.

Šio istorinio įvykio išvakarėse Lietuva jau turėjo Pilietybės įstatymą. Lietuvos pilietybę tada gavo iš esmės visi, kurie tada joje gyveno.

Tuo tarpu į Latvijos parlamentą, kuriam likimas lėmė skelbti Nepriklausomybės deklaraciją, pateko daug sovietinės armijos kariškių, taip pat sąjunginio pavaldumo įmonių vadovų. Visi jie susivienijo į vadinamąjį Interfrontą. Jam priklausė maždaug 60 deputatų. Viską komplikavo tai, kad sprendimams priimti reikėjo dviejų trečdalių - mažiausiai 132 balsų.

Pasak J.Beinorto, tuomet Tautos frontui, siekusiam nepriklausomybės, priklausė 130 parlamentarų. Žūtbūt reikėjo dar mažiausiai dviejų balsų. Tikėtis paramos iš kompartijos nebuvo jokių vilčių. Kompartija ir jos lyderis Alfredas Rubikas buvo griežtai nusistatęs prieš nepriklausomybę.

Prireikė politinės ekvilibristikos

Tautos frontui teko pademonstruoti didelį lankstumą ir išradingumą. Griebtasi ir politinės ekvilibristikos - nuspręsta siekti tikslo, jo esmę pridengiant miglotomis frazėmis ir nutylėjimais.

Pasak J.Beinorto, Interfronto deputatai nuolat griebdavosi obstrukcinės politikos, klaidingai manydami, kad laikas dar veikia jų naudai. Todėl Tautos fronto vadovai pateikė svarstyti tik vieną dokumentą - “Dėl Latvijos valstybės nepriklausomybės atkūrimo”, jame sąmoningai įrašydami vadinamąjį pereinamąjį laikotarpį, kartu nenurodant jokių Deklaracijos realizavimo terminų. Tokia taktika buvo veiksminga.

Nors iš 201 parlamento deputato 57 interfrontininkai išėjo iš salės, kai buvo balsuojama dėl Deklaracijos priėmimo, nepriklausomybininkams pavyko prikalbinti šešis kitataučius. Istoriniam dokumentui pritarė 138 deputatai. Tai buvo Tautos fronto ir latvių tautos pergalė.

Gąsdino blokada

Latvija tada vis dairėsi į Lietuvą, kuriai Kremlius jau buvo paskelbęs ekonominę blokadą. Kai 1991-ųjų pavasarį grupė tuometinių Latvijos vadovų nuvyko į Maskvą, delegaciją priėmė Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas, premjeras Nikolajus Ryžkovas.

Latvijos vadovai jiems išdėstė savo samprotavimus apie sumanymą atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Sovietų lyderiai iš to tik pasišaipė: “Lietuva jau atsiskyrė. Pažiūrėsim, kaip tas muzikantas gros dabar”. Po Kovo 11-osios bet kokie kontaktai tarp tuometinio Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio ir SSRS vadovybės buvo nutrūkę.

Latvijos delegacija M.Gorbačiovui ėmė atsargiai aiškinti, kad turimas galvoje tik Latvijos ekonominis savarankiškumas. SSRS lyderis, pasak J.Beinorto, aiškiai suprato, kur link suka latviai.

“Baltijos laisvės kelias”

Nepriklausomybės atkūrimo 15-ųjų metinių proga visą šią savaitę Latvijoje vyks renginiai, skirti šiai datai.

Kaip pranešė agentūra BNS, vakar Rygoje visuomenei pristatyta knyga “Baltijos laisvės kelias”, kurios autoriai - keliasdešimt diplomatų ir istorijos veikėjų.

Knygų leidėjų atstovas Artis Erglis pranešė, kad tarp “Baltijos laisvės kelio” autorių yra iš Latvijos kilusi Švedijos užsienio reikalų ministrė Laila Freivalds, buvusi Latvijos užsienio reikalų ministrė Sandra Kalnietė, buvęs Latvijos gynybos ministras, dabartinis europarlamentaras Girtas Valdis Kristovskis, taip pat Europos Komisijos narys Andris Piebalgas.

Savo indėliu prie knygos išleidimo prisidėjo ir buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, dabartinis Europos Parlamento narys V.Landsbergis bei Atgimimo laikų Estijos veikėjas Reinas Valdas - termino “dainuojanti revoliucija” autorius.