„Humaniška“ mirties bausmė

Tarp žmonijos atradimų yra ir elektros kėdė. Jos paskirtis mums gerai žinoma – mirties bausmės nusikaltėliams įvykdymo priemonė ir būdas.

Tačiau elektros kėdės istorija – ne tik kalėjimai ir nusikaltėliai. Ji slepia ir visai kitokią, su bausmės įvykdymu nesusijusią dramą. Tai arši kova tarp išradėjų, tarp dviejų požiūrių, kas žmonijai geriau – pastovioji ar kintamoji srovė. Vienos iškiliausių pasaulio roko grupių AC/DC muzikantai, sugalvodami tokį pavadinimą, kuris ir reiškia kintamąją ir pastoviąją srovę, greičiausiai net nežinojo, kad buvo laikai, kai šių raidžių pora nepasižymėjo idealia draugyste.

Kas geriau - pastovioji ir kintamoji srovė?

1886 m. JAV vyriausybė susirūpino šalies įvaizdžiu: tokiame demokratijos lopšyje kaip Amerika aukščiausia bausmė turi būti itin humaniška. Jau tais laikais buvo manoma, kad net žiauriausi nusikaltėliai neturi būti kankinami vykdant mirties bausmę. Iki to laiko aukščiausia bausme nuteisti nusikaltėliai dažniausiai būdavo pakariami. Tačiau amerikiečiai vis labiau nerimavo, kad tokia bausmė yra pernelyg ilga ir kankinanti. Net labiausiai patyręs budelis negalėdavo įvertinti įvairių niuansų, todėl nuteistasis neretai mirdavo ne staiga ir ne nuo stuburo traumos, kaip buvo manoma, o uždusdavo patirdamas dideles kančias.

Tais laikais kitoje planetos pusėje gyvenęs Leninas buvo labai jaunas, o garsioji jo tezė ,,Komunizmas – tai tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija“ dar nebuvo gimusi. Tačiau Amerika, kurioje komunizmo niekas nekūrė, jau gyveno savotišką elektrifikacijos bumą. Tiesa, tai buvo tik elektros pritaikymo pramonei ir buičiai pradžia, tačiau pakankamai įnirtinga ir lydima aršios konkurencinės kovos. Ją galima būtų pavadinti taip, kaip pasivadino australų rokeriai – AC/DC. Vienoje barikadų pusėje stovėjo įžymusis ir galingasis T.A.Edisonas (Thomas Alva), kuris savo ,,sąskaitoje“ jau turėjo pakankamai daug pasaulį nustebinusių išradimų ir kurio prietaisai veikė naudodami pastoviosios srovės (DC) šaltinius. Kitą pusę gynė Džordžas Vestinghauzas (George Westinghouse), kuris gilinosi į neseniai atrastos kintamosios srovės sritį.

Tuo momentu rinkoje buvo juntamas varinių laidų, taip pat ir pastoviąją srovę naudojančių prietaisų kainų kilimas.

Negana to, vis garsiau buvo kalbama, kad pastoviąją srovę naudojantys prietaisai yra ne tik brangūs, bet ir nepraktiški – jie negali dirbti būdami toli nuo srovės šaltinio, t.y. už kelių kilometrų nuo generatoriaus. Tai reiškė viena – Edisono karjerai ir jo pastoviosios srovės prietaisams iškilo grėsmė. Aišku, toks įvykių posūkis Edisono netenkino. Todėl didysis išradėjas, pajutęs, kad vėjas pučia priešinga kryptimi, nepuolė išradinėti ko nors efektyvesnio, o kaip tikras žmonijos atstovas visą savo energiją skyrė reklaminei kampanijai. Ji turėjo į miltus sumalti jo konkurentą Džordžą Vestinghauzą ir jo kintamąją elektros srovę.

Žiaurus reklaminis pasirodymas

Kaip žinia, konkurentai, nors jie ir teisūs, į miltus sumalami negailestingai. Edisonas taip pat nebuvo kuklus, todėl 1887 m. Niudžersyje nutarė publikai parodyti originalų šou, kuris turėtų padėti apsispręsti ne tik paprastiems žmogeliams, bet ir tiems, kurie tais laikais savo rankose laikė valdžią. Šou tikslas buvo labai paprastas – publikai reikėjo parodyti, kokia pavojinga yra kintamoji elektros srovė. Taigi 1000 voltų įtampą gaminančio kintamosios srovės Dž. Vestinghauzo generatoriaus polius Edisonas prijungė prie metalinės plokštės – ant kurios jau buvo patupdęs naminius gyvūnėlius – ir paleido generatorių. Kas liko iš gyvuliukų, galite patys įsivaizduoti. Bet Edisonui tai nerūpėjo. Svarbiausia, kad reklaminis šou publikai padarė didelį įspūdį. Be to, tas įvykis gana ilgą laiką buvo aptarinėjamas įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Tuo metu atsirado ir naujas terminas ,,electro-cution“ (elektrinė egzekucija).

Kintamoji elektros srovė - patikimesnė

Įvykiai vystėsi gana greitai: nepraėjus nė dvejiems metams nuo tos dienos, kai Amerikos vyriausybė kartuves nusprendė pakeisti kokiu nors tobulesniu žudymo įrenginiu, 1888 m. birželį Niujorko valdžia priėmė įstatymą, kad nuo šiol mirties bausmė bus vykdoma naudojant elektros energiją. Tačiau įstatymo kūrėjų nuomonė nebuvo vieninga. Jie niekaip neapsisprendė, kokią elektros srovę naudoti egzekucijai – kintamąją ar pastoviąją. Įvairūs šaltiniai teigia, kad ginčai vyko gana ilgai, net keletą mėnesių, beje, juose nuolat dalyvaudavo Edisonas ir primygtinai siūlydavo elektros kėdei naudoti kintamąją srovę.

T.A.Edisonas buvo ne tik išradėjas, bet ir puikus komersantas, todėl mokėjo viską įvertinti. Tais laikais dauguma jo prietaisų, naudojančių pastoviąją elektros srovę, buvo skirti buičiai. Plėsti buities prietaisų gamybą jam buvo labai svarbu. Jis žinojo, kad daugelis amerikiečių nenorės pirkti prietaisų, naudojančių tokią elektros srovę, kuri maitina egzekucijoms skirtą kėdę, apie kurią vien pagalvojus šiurpas nukrato. Taigi Edisonas dar kartą griebėsi gudrios taktikos ir, aukodamas valstybės užsakymą, elektros kėdę siūlė maitinti kintamosios srovės šaltiniu. Negana to, siekdamas įtikinti amerikiečius pastoviosios elektros srovės saugumu ir kintamosios srovės kenksmingumu, jis ėmėsi abejotinos ,,reputacijos“ projektų. Pavyzdžiui, finansavo jauno išradėjo Haroldo Brauno (Harold Braun) tyrimus. Už kokius nuopelnus? Teigiama, kad tik už tai, jog H.Braunas įtakingame Niujorko laikraštyje ,,New York Post“ išspausdino straipsnį, kuriame buvo aprašyta berniuko, prisilietusio prie kintamosios elektros srovės laidų, mirtis. Bet už tokią smulkmeną niekas didelių pinigų nemoka, todėl H.Braunui ir jo asistentui Fredui Petersonui (Fred Peterson) teko padirbėti iš peties – atlikti eksperimentus ir įrodyti, kad pastoviąja elektros srove maitinama kėdė gali trinktelėti, pakratyti, bet jokiu būdu ne užmušti, o štai kintamosios elektros srovės kėdė bet ką gali pasiųsti myriop.

Elektros kėdė tarnavo per šimtmetį

Netrukus Haroldas Braunas ir jo asistentas savo laboratorijoje pradėjo elektros kėdės bandymus. Į kėdę buvo ,,sodinami“ įvairūs gyvūnėliai ir paleidžiama tai pastovioji, tai kintamoji elektros srovė. Galite įsivaizduoti, koks kvapas turėjo tvyroti jų laboratorijoje. Šie bandymai nenuėjo veltui – egzekucijai buvo parinktas kintamosios srovės elektros kėdės variantas. Sužinojęs šią naujieną, Džordžas Vestinghauzas neteko žado. Jis atsisakė Niujorko valdžiai pateikti savo generatorius, gaminančius kintamąją elektros srovę. Tačiau to nereikėjo. Edisono kompanija turėjo pakankamai patirties po bandymų su gyvūnais, todėl pasiūlė įrengti kintamosios srovės kėdę be Dž. Vestinghauzo pagalbos. Ką nors pakeisti jau buvo neįmanoma, ir vėlesni Dž. Vestinghauzo vieši pasisakymai, reikalaujant atsisakyti šios idėjos, nes tokia bausmė – nehumaniška ir bedieviška, buvo tik tušti šūviai į orą.

Pirmoji egzekucija buvo įvykdyta 1889 m. sausio 1 dieną. Nuo to laiko bene dešimtmetį elektros kėdė buvo vadinama Vestinghauzo kėde. Per daugiau nei šimtą metų elektros kėdė buvo nuolat tobulinama, tačiau jos veikimas liko toks pat – į įvairias myriop nuteistojo nusikaltėlio kūno dalis trumpai siunčiama aukštos įtampos elektros srovė – sustoja žmogaus širdis, paralyžiuojamas kvėpavimas.

Nuo tų 1889 metų praėjo daug laiko, kol viskas atsistojo į savo vietas. Šiais laikais į mūsų namus laidais atiteka kintamoji elektros srovė, ir nė vienas net neįsivaizduojame, kad galėtų būti kitaip. Edisonas vertinamas kaip didis išradėjas ir niekam nerūpi, kad retas žmogus XIX a. pabaigoje galėjo pasigirti neeiliniais sugebėjimais virtuoziškai susidoroti su konkurentais.

***

Nuo 1890 m. iki 2004 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose ant elektros kėdės buvo pasodinta 4460 nusikaltėlių.