Praėjo daugiau nei du dešimtmečiai nuo Tiananmenio aikštės įvykių. 1989 m. birželį Pekine kilo protestų banga, tačiau Kinijos valdžia ją išvaikė. Ar Kinija pasikeitė, o gal priešingai – tapo dar atsargesnė?

Kinijos kontrastai

Studentų demonstracijos išvaikymas buvo griežtai pasmerktas pasaulyje. Dažnai jis vadinamas tiesiog skerdynėmis. Tiesa, žemyninėje Kinijoje apie Tiananmenį daug nekalbama, o štai Honkonge šią savaitę įvyko didelis atminimo renginys.

Oficialųjį Pekiną planas surengti Tiananmenio įvykių minėjimą, žinoma, papiktino.

Nepaisydami to, Honkongo Viktorijos parke antradienį vakare būriavosi tūkstančiai žmonių. Į parką sugužėjo apie 54 tūkst. žmonių, nors organizatoriai tikėjosi bent 150 tūkst.

Honkongas – vienintelis Kinijos miestas, kuriame paminėtos Tiananmenio įvykių metinės. Pietryčių Kinijoje įsikūręs didmiestis 1997 m. pagal sutartį su Didžiąja Britanija buvo grąžintas Kinijai, tačiau yra pusiau autonominė teritorija, turinti savo konstituciją, užtikrinančią esmines teises ir laisves, kurios nebūdingos žemyninei šalies daliai, – tokias kaip žodžio ir susirinkimų laisvė.

Tačiau Kinijos sostinėje Pekine birželio 4-ąją buvo galima išvysti nebent policijos pareigūnų minias.

Vanano kapinės vakarinėje Pekino dalyje, kur palaidotos Tiananmenio įvykių aukos, tapo neįžengiama tvirtove. Pareigūnai baiminosi, kad kapinėse ir netoli jų teritorijos nesirinktų aktyvistai.

Pekine ir kituose Kinijos miestuose saugumas sustiprinamas kasmet birželio 4-ąją. Pareigūnai taip pat ėmėsi veiksmų prieš dešimt iškilių disidentų, kurie buvo sulaikyti arba intensyviau sekami.

Be to, populiariame socialiniame tinkle "Sina Weibo", panašiame į "Twitter", blokuotos paieškos pagal kai kuriuos žodžius, įskaitant "Tiananmenis".

Istorijos nereikia pamiršti

Kinijos komunistų partija Tiananmenio protestus oficialiai įvardija kaip "kontrrevoliucinio sukilimo" judėjimą, o Vakarai pabrėžia, kad Tiananmenio įvykiai – susidorojimas su demokratijos daigais Kinijoje.

1989 m. birželio 4 d. Kinijos kariuomenė iš Tiananmenio aikštės išvaikė čia kelias savaites nakvojusius studentus. Skaičiuojama, kad žuvo bent keli šimtai žmonių, nors Vakaruose manoma, kad aukų galėjo būti gerokai daugiau.

Richardas Choi, Honkonge gyvenantis aktyvistas, sakė, kad ignoruoti Tiananmenio aikštės įvykių negalima.

"Manau, kad mes visi, netgi naujoji Honkongo karta, jaus tą patį – kad tai yra tragedija ir vyriausybės nusikaltimas šitaip šaudyti į žmones, – sakė R.Choi. – Ši problema vis dar neišspręsta – štai kodėl Honkongo žmonės jaučia tą patį ir reikalauja to paties, kaip ir prieš 24 metus."

Tiananmenio įvykiams atminti renginiai vyko įvairiose Honkongo vietose. Judriame parduotuvių rajone Monkoke stovėjo iš kartono pagamintas didelis baltas tankas, ant kurio buvo užrašyta "Niekada neužmirškit Birželio 4-osios" bei "Vienos partijos valdymas ir politika žudo žmones".

Kitame prabangiame komerciniame miesto rajone studentai surengė trijų parų bado streiką. Lygiai tokį patį, kokį prieš 24 metus surengė Pekine gyvenantys studentai.

Kai kurie į Honkongo Viktorijos parką susirinkę protestuotojai neslėpė savo pasipiktinimo komunistų valdžia.

17 metų studentas Zhengas iš Guangdongo provincijos rankose laikė Kinijos Respublikos, kurios lyderiai po kovų su komunistais 1947 m. persikėlė į Taivano salą, vėliavą.

Wan Yun, atvykusi gyventi į Honkongą iš Hubei provincijos, net pareiškė, kad buvo verčiama dirbti darbo stovyklose.

Paliko pėdsaką?

Ar galima tikėtis, kad Pekino oficialioji pozicija Tiananmenio klausimu pasikeis?

Kinijos vadovai daug kalba apie ekonomiką, bet diskusijos apie pokyčius politinėje sferoje – retos. Tačiau Wu Wei, buvęs Zhao Ziyangas, Kinijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus patarėjas, pripažino, kad dabartiniams Kinijos vadovams Tiananmenio įvykiai tebėra skaudulys.

"Tiems, kurie šiuo metu yra valdžioje, Tiananmenio įvykiai tebėra sunki politinė našta, nors jie apie tai nekalba", – sakė Wu Wei.

Daugelis dabartinių Kinijos vadovų kartu su šimtais tūkstančių studentų pasibaigus Mao Zedongo valdymo metams užplūdo šalies universitetus.

Būtent čia kilo protesto judėjimas, kurio atomazga buvo Tiananmenyje.

Kinijos prezidentas Xi Jinpingas buvo tolokai nuo protestų Pekine. Jis dirbo valdininku pietrytinėje Kinijos Fudziano provincijoje.

Tačiau jo tėvas Xi Zhongxunas, beje, rėmęs Deng Xiaopingo inicijuotas ekonomikos reformas Kinijoje, bičiuliavosi su Hu Yaobangu, liberalių pažiūrų Komunistų partijos vadovu, dėl kurio pašalinimo iš valdžios 1987 m. ir kilo studentų protestai.

"Po Mao visi suvokė, kad Kinija turi reformuotis, ir kuo skubiau. Diskusijos tarp studentų ir jų dėstytojų, jei taip galima pasakyti, kilo dėl to, ką pirmiau reikia reformuoti – ekonomiką ar politiką, o gal abi iš karto?" – to meto įvykius prisiminė rašytojas Chen Zimingas.

Daugelis dabartinių Kinijos lyderių brendo šiomis sąlygomis. Radikalios pozicijos jie negalėjo reikšti, tačiau širdyje palaikė studentų reikalavimus.

Zhao Ziyangas, tuometis partijos lyderis, palaikė politinės liberalizacijos programą, tačiau jam priešinosi konservatyvūs partijos sluoksniai. Jie laikėsi nuostatos, kad ekonomikos liberalizavimas neturėtų inicijuoti politinių permainų.

Galiausiai konservatyviojo Komunistų partijos sluoksnio atstovai nusprendė sutramdyti Tiananmenio protestuotojus jėga.

Tačiau patarėjas Wu Wei apibendrino, kad laukti Kinijos vyriausybės pozicijos pokyčių dėl Tiananmenio vargu ar galima.

"Partija keičia žmones. Kai tik pradedi eiti šiuo keliu, suvoki, kad gindamas save turi ginti sistemą. Nors abejoju, kad tas laikotarpis nepaliko jų širdyse pėdsako", – sakė Wu Wei.