Tyčiojimasis iš priešininkų palaikų Rusijoje perimtas iš totalitarinių režimų - nacizmo ir bolševizmo

Rusijoje vis dar verda aistros dėl to, kaip pasielgti su kovo pradžioje nukauto buvusio Čečėnijos prezidento Aslano Maschadovo palaikais, kurie, kaip pranešė žiniasklaida, Maskvoje galutinai identifikuoti.

Pagal įstatymą, teroristų palaikai Rusijoje artimiesiems neatiduodami, jie laidojami įslaptintame kape.

Naujoji tvarka Rusijoje privertė daug ką Lietuvoje prisiminti, kaip okupacinė sovietų valdžia pokario metais elgėsi su nukautų partizanų kūnais, iš kurių, numestų viešose vietose, buvo tyčiojamasi, o vėliau jie būdavo slaptai kur nors užkasami, kad giminės jų niekados nerastų.

Elgesys pasmerktas kaip nežmoniškas

Maskvoje oficialiai paskelbus, kad A.Maschadovo kūnas giminėms nebus atiduotas laidojimui, daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, toks elgesys buvo pasmerktas kaip nežmoniškas.

54 įvairioms Seimo frakcijoms atstovaujantys parlamentarai, atsiliepdami į A.Maschadovo giminių prašymą padėti, kad velionio kūnas būtų perduotas jiems deramai palaidoti, kreipėsi į Europos valstybių parlamentų pirmininkus ir jų narius.

54 parlamentarų peticiją pasirašęs Seimo narys Rytas Kupčinskas “Kauno dieną” informavo, kad dokumentas įteiktas Europarlamento pirmininkui Chosepui Boreljui, šiomis dienomis viešėjusiam Lietuvoje.

Barbarų paprotys

Žmogaus teisių gynėjai Rusijoje irgi tvirtina, kad valdžia, neleisdama nukautąjį prezidentą palaidoti pagal čečėnų papročius, elgiasi nežmoniškai.

Religijos ir politikos tyrimo centro, esančio Maskvoje, vadovas Maksimas Ševčenka pokalbyje su BBC korespondentu tokiu Kremliaus elgesiu itin piktinosi.

“Patys nuožmiausi užkariautojai - mongolai totoriai bei į juos panašūs, ir tai su nugalėtųjų kūnais elgdavosi žmoniškai. Šventvagiškas palaikų, karių ar net teroristų, išniekinimas pažeidžia elementarias moralės normas. Tai apskritai barbarų paprotys - ryti savo priešų kūnus, bet neatiduoti artimiesiems”, - sakė mokslininkas.

Šiurpūs pokario laikai

Istorikai teigia, kad Rusijos valdžia palaikų negrąžinimo praktiką perėmė iš Sovietų Sąjungos, kuri okupuotoje Lietuvoje pokario laikais legalizavo tyčiojimąsi iš nukautų partizanų kūnų.

Palaikai pirmiausiai buvo mėtomi miestelių gatvėse ir aikštėse, o paskui slapta užkasami pelkėse, sumetami į apleistus šulinius, kad jų niekada nerastų artimieji.

Iki šiol nežinoma, kur buvo paslėpti vieno žymiausių partizanų vadų - Juozo Lukšos palaikai. Šis laisvės kovotojas okupantų buvo itin nekenčiamas, vadinamas vaikžudžiu ir Amerikos žvalgybos samdiniu.

J.Lukšos atminimui jo žuvimo vietoje už keliolikos kilometrų į vakarus nuo Garliavos pastatytas kryžius.

Tuskulėnų siaubas

Tokių žmonių, kurių amžino poilsio vieta iki šiol nežinoma, istorikų duomenimis, dešimtys tūkstančių. Viena tokių masinių kapaviečių - buvusio Tuskulėnų dvaro teritorija, esanti Vilniaus pakraštyje.

Ši kapavietė dar kartą patvirtino, kaip sovietiniai okupantai elgėsi su jiems pasipriešinusių žmonių palaikais.

Ekspertai nustatė, kad šiame NKGB-MGB lizde, paverstame laikinu kalėjimu, buvo nužudyta beveik aštuoni šimtai žmonių. Jų visų palaikai buvo užkasami čia pat, bet taip užmaskuotai, kad niekam nešautų į galvą mintis jų ten ieškoti.

Pagal tuomet Sovietų Sąjungoje galiojusią tvarką, vienintelis mirties bausmės vykdymo būdas buvo sušaudymas. Tačiau Tuskulėnų kapavietę tyrę ekspertai nustatė, kad dalis aukų buvo ne sušaudytos, o nudurtos arba užmuštos plaktukais ar kirviais.

Severino Vaitiekaus knygoje “Tuskulėnai: aukos ir budeliai (1944-1947)” aprašoma, kaip žmonės buvo žudomi ir po to “laidojami”.

“Įvykdę mirties nuosprendį, specialios grupės nariai išnešdavo lavonus, sumesdavo juos kaip pakliuvo į kalėjimo vidaus kieme stovėjusį sunkvežimį; duobkasiai sulipdavo į mašinos kėbulą ir susėsdavo greta lavonų arba tiesiog ant jų.

Nuvežtus kūnus užkasdavo visiškai nuogus arba su apatiniais drabužiais - tai rodo rastos sagos, kurių aptikta apie aštuonis šimtus. Aukos buvo užkasamos buvusiose didelėse dvaro arklidėse”.

Baisi mintis

“Čečėnui baisi ne pati mirtis, jam baisi mintis, kad jis nebus pagal papročius palaidotas ir kad jo kapo negalės lankyti artimieji”, - BBC korespondentui sakė čečėnų bendruomenės, gyvenančios Maskvoje, atstovė Aset Zaurbekova. - Tokiai galingai valstybei kaip Rusija visai netinka kovoti su lavonais”.

Tokios pat pozicijos laikosi net promaskvietiškos Čečėnijos valstybės tarybos pirmininkas Tausas Džabrailovas. Jis interviu agentūrai Interfax sakė, kad A.Maschadovo palaikai jokio pavojaus niekam nekelia.

Nukautojo prezidento kūnas iš pradžių buvo nugabentas į Rostovą, kur yra Kaukaze veikiančios Rusijos armijos štabas. Po kelių dienų A.Maschadovo palaikai buvo pergabenti į Maskvą. Oficiali priežastis - papildoma ir galutinė ekspertizė.

Kovo 31-ąją Rusijos žiniasklaida paskelbė, kad A.Maschadovo palaikai galutinai identifikuoti. Savo ruožtu Generalinės prokuratūros atstovas dar kartą patvirtino, kad nukautojo prezidento palaikai giminėms nebus atiduoti, o palaidoti slaptame kape.

Rusams lavono nereikia

Tačiau Jurijaus Levados sociologijos instituto kovo pabaigoje paskelbti apklausos duomenys liudija, kad dauguma rusų įsitikinę, jog A.Maschadovo palaikai turi būti atiduoti giminėms. Taip mano net 62 proc. apklaustųjų.

Tik 25 proc. respondentų mano, kad nukautojo prezidento kūnas turėtų būti palaidotas slaptame kape. 13 proc. šiuo klausimu neturėjo jokios nuomonės.

Interneto svetainė “www.Gazeta. Ru” nurodo, kad Rusijos slaptosios tarnybos kategoriškai priešinasi A.Maschadovo palaikų grąžinimui jo artimiesiems, motyvuodamos galiojančiu įstatymu. Po išpuolio Maskvos teatre 2002 metų lapkritį Valstybės Dūma priėmė įstatymo pataisą, kuri draudžia teroristų palaikus atiduoti jų artimiesiems.

Bet Rusijos žiniasklaida irgi nurodo, kad valdžia, pavadindama A.Maschadovą teroristu, nepateikė jokių argumentuotų įrodymų, jog kaip tik toks jis buvo.

Švedo palaikai dingo be pėdsakų

SSRS represinės struktūros be ceremonijų elgėsi ne tik su savo piliečių, bet ir su užsieniečių palaikais. Rusijos žiniasklaida atskleidė ne vieną tokią dramą. Bene ryškiausias iš jų - švedo Raulio Valenbergo atvejis.

Šį garsiai pramonininkų ir bankininkų giminei priklausiusį Švedijos diplomatą, nuo nacių išgelbėjusį tūkstančius Vengrijos žydų, NKVD suėmė Budapešte Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Taip jis dingo be pėdsakų.

Sovietų valdžia daugiau kaip dešimtmetį teigė, kad apie R.Valenbergo likimą nieko nežinanti. Tik 1957 metais sovietų lyderis Nikita Chruščiovas pripažino, kad diplomatas kalėjo Maskvos kalėjimuose, kur 1947 metais esą mirė nuo širdies smūgio.

Mirusiojo palaikai jo artimiesiems nebuvo grąžinti. Kremliuje baimintasi, kad ekspertai iš palaikų gali nustatyti tikrąją mirties priežastį. NKVD tada aukas, ypač užsieniečius, dažniausiai nuodydavo. Tai savo knygoje patvirtino vienas žinomiausių čekistų - Pavelas Sudoplatovas, užsienyje viduramžišku būdu susidorojęs ne su vienu sovietų režimo priešininku.

Rykliams į nasrus

Palaikus be ceremonijų naikindavo ne tik komunistų ir nacių režimų, bet ir ultradešinieji diktatoriai, savo šalis valdę po Antrojo pasaulinio karo. Po 1973 metų perversmo Čilės kariškiai, vadovaujami generolo Augusto Pinočeto, su savo priešininkais kovojo labai originaliai.

Lavonus sukraudavo į sraigtasparnį, kuris krovinį išbarstydavo virš vandenyno - tiesiai į ryklių nasrus. Ir nelikdavo jokių kankinimo pėdsakų. Tūkstančiai čiliečių iki šiol nežino, kur dingo jų artimieji.

Generolas A.Pinočetas už šiuos nusikaltimus iki šiol neturi ramybės, nuo teismų jį gelbsti tik garbus amžius.

Pakartieji sudeginti

Kai kurie Rusijos politikai, A.Maschadovą vadinantys teroristu ir raginantys jo palaikų neišduoti artimiesiems, kaip pavyzdį nurodo Niurnbergo procesą, kuriame mirti nuteistųjų kūnai po egzekucijos buvo sunaikinti.

Sąjungininkai, kuriems didžiulę įtaką darė sovietų diktatorius J.Stalinas, sutiko su jo reikalavimu nacių vadeivų kūnus kremuoti, o pelenus išbarstyti iš lėktuvo.

Sąjungininkai baiminosi, kad nacių lyderių kapai galėjo tapti jų gerbėjų būrimosi vietomis, todėl ir buvo nutarta palaikus sunaikinti.

Niurnbergo tribunolo sprendimu dešimt nacių nusikaltėlių buvo pakarti. Mirties vykdymo ceremoniją savaitraštis “Echo planety” štai taip aprašė.

“Per valandą ir 55 minutes buvo pakarta dešimt žmonių. Po to pakartųjų ir suspėjusio nusižudyti maršalo Geringo kūnai buvo suguldyti į vieną eilę. Visų sąjunginių valstybių atstovai apžiūrėjo palaikus ir surašė atitinkamą dokumentą.

Kiekvienas kūnas buvo nufotografuotas du kartus - nuogas ir aprengtas. Po to kūnai buvo suvynioti į antklodes ir suguldyti į karstus kartu su virvėmis, ant kurių jie buvo pakarti. Visi karstai buvo antspauduoti.

4 val. ryto karstai buvo pakrauti į sunkvežimius, kurie, lydimi gausios apsaugos, nuvyko į Miuncheną ir sustojo prie krematoriumo. Jis vertė dūmus visą dieną. Pakartųjų pelenai vėliau iš lėktuvo buvo išbarstyti Miuncheno apylinkėse”.