„Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ apie savo įspūdžius Grenlandijoje pasakojo statybų įmonės „Litpersona“, statančios namus Grenlandijoje, vadovas Žydrūnas Andruška (toliau – Ž. A.) ir buvusi žurnalistė, dirbusi Grenlandijoje, šiuo metu Danijoje gyvenanti Kristina Šaltytė (tliau – K. Š.).
– Kada Grenlandijoje yra šalčiausias metų laikas?
– Ž. A.: Panašu kaip ir pas mus Lietuvoje – iš esmės tas pats. Iki Kūčių dienos trumpėja, o po to jau pradeda ilgėti. Aišku, Grenlandija yra didelė, todėl temperatūra gali kisti nuo kelių iki 40 laipsnių šalčio. Šaltis, kaip ir čia, sezonai tie patys.
– Ar tiesa, kad inuitai labai susinervinę dėl esamos situacijos ir jaučia grėsmę, kad juos nori nupirkti ar užkariauti?
– Ž. A.: Jie jaučiasi išsigandę, yra didelė nežinomybė ir tikisi, kad greitai viskas baigsis. Paklausus, ką jie mano ir ar danai juos gali apginti, jie sako tikintys, kad danai juos apgins. Jie mato, kad kitos Europos šalys taip pat siunčia karius – nors ir simboliškai, bet tai suteikia vilties, kad viskas greitai baigsis. Visi prilipę prie televizijos ekranų: žiūri žinias ir laukia kiekvieno pasikeitimo.
Iš verslininkų pusės girdėti kita nuotaika – jie sako, kad nekenčia šio vyruko, t. y. D. Trumpo.
Vakar kalbėjau su žmogumi iš Danijos, kuris į Grenlandiją atsikraustė vos prieš metus, todėl dar nesijaučia susitapatinęs su ta šalimi. Jis gana lengvabūdiškai atsakė, kad stengiasi žinių nežiūrėti ir nesinervinti. Esą yra kažkokia nežinomybė, bet kol kas viskas gerai.
Iš verslininkų pusės girdėti kita nuotaika – jie sako, kad nekenčia šio vyruko, t. y. D. Trumpo.
– O kas kalbama Danijoje?
– K. Š.: Palaikymo labai daug. Danai plačiai transliuoja žinią, kad palaiko Grenlandiją. Neseniai mačiau reportažą per žinias: įvairių vėliavų ir ženkliukų fabrikėliai nustebę – nebespėja siūti Grenlandijos vėliavų ir gaminti atributikos. Vyko protestai Šiaurės Jutlandijoje, Kopenhagoje ir daugiau ar mažiau kituose miestuose. Demonstracijos ėjo iki pat Amerikos ambasados, taip buvo išreikštas solidarumas.
– Grenlandijos žmonės jaučiasi lyg būtų prekė?
– K. Š.: Man susidaro įspūdis, kad palaikymas Grenlandijai yra, tačiau, pavyzdžiui, apie 70 procentų danų – ar net daugiau, pagal naujausius duomenis, – palaiko tai, kad Grenlandija ir toliau liktų Karalystės sudėtyje. Aš pati nelabai suprantu, ką tiksliai danai palaiko, nes to suverenumo ir jausmo, kad ginami inuitai, nelabai jaučiu. Tarsi visiškos nepriklausomybės jie nepalaiko ir tada kyla klausimas – kas čia ko nori?
– Galbūt suprantate, ko nori D. Trumpas?
– Ž. A.: Skaičiau jo seną knygą ir radau ten mintį, kad jam nepatinka planuoti: jis sako, jog niekada nebūtų geras verslininkas, jei vaikščiotų su lagaminėliu, pilnu planų. Jam patinka ateiti į ofisą ir žiūrėti, kas bus. Gal toks elgesio modelis čia ir jaučiamas.
Ten jau ilgą laiką gyvenantys danų verslininkai pastebėjo, kad anksčiau buvo stiprus grenlandų noras siekti nepriklausomybės ir autonomijos – vyravo savotiškos sąjūdžio idėjos. Dabar danai sako, kad viskas apsivertė 180 laipsnių kampu: grenlandams šis noras tarsi išgaravo, jie suprato, kad būti kartu su danais visgi verta.
Danų nuomone, iš šios situacijos jie išeis labai sustiprėję – jungtis tarp Grenlandijos ir Danijos taps žymiai stipresnė. Šios grėsmės akivaizdoje šalys labai susivienijo.
– Inuitai nori būti nepriklausomi?
– K. Š.: Tas atsiplėšimas yra neįmanomas dėl finansinių priežasčių – žmonių ten gyvena mažai. Dotacijos gaunamos iš Danijos, be jų Grenlandija neišgyventų. Be to, nepakaktų ir žmogiškųjų resursų.
Įvykus nelaimei Grenlandijos miesteliuose, žmonės skraidinami sraigtasparniais, nes visa sistema yra labai sudėtinga.
Pavyzdžiui, slaugytojų mokyklą per dešimt metų baigė tik apie 200 moterų, o dauguma slaugytojų dirba atvykusios iš Danijos. Įvykus nelaimei Grenlandijos miesteliuose, žmonės skraidinami sraigtasparniais, nes visa sistema yra labai sudėtinga. Tiesa, jei dirbi sveikatos sistemoje, kas antrus metus gali nemokamai skristi į Daniją, o vėliau galbūt atsiveria kelias ir į Egiptą ar, tarkime, Tailandą.
– Kas jus labiausiai nustebino nuvykus į Grenlandiją? Patyrėte lengvą ar sunkų kultūrinį šoką?
– Ž. A.: Įsivaizdavau Grenlandiją kaip apsnigtą dykumą, kurioje stovi trobelės, tarp jų ūžia vėjas, o žmonės vaikšto vilkėdami kailinius.
Tačiau pirmasis mano atradimas buvo tai, kad ten radau normalius miestus, vykstančias statybas, gyvenančius žmones, kurie eina į sporto klubą ir gyvena visavertį kasdienį gyvenimą. Man labai patiko jų lėtas tempas, kurį ypač galima pajusti mažesniuose miesteliuose.
– K. Š.: Man viskas ten paliko didelį įspūdį – jei tik galėčiau, važiuočiau dar kartą. Tik vėliau paaiškėjo, kad ten lankiausi nelegaliai: buvau tik su lietuvišku pasu, nors man reikėjo darbo ir gyvenimo leidimo.
Man labai patiko tų žmonių gyvenimo tempas ir tyla. Jie labai atsižvelgia į vienas kito poreikius, aplinkui nėra rėksnių. Taip pat jų kalba yra ypatinga – visa sakinio esmė lieka pabaigoje, todėl sakoma: „Nepertraukinėk Grenlandijos gyventojo.“
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai