Gera nuotaika tavo rankose

Yra dalykų, kuriuos mes matome kasdien ir nekreipiame į juos dėmesio. Kiekvienas jų turi savo istoriją, kiekvienas susijęs su keistais, protu kartais sunkiai suvokiamais įvykiais.

,,Šypsenėlėmis“ kompiuterių terminologija vadiname įvairius ženklus, kuriais internete bendraujantys žmonės gali išreikšti savo nuotaikas ir emocijas. Daugelis įsitikinę, kad geltonas apvalus besišypsantis veidelis yra toks pat žmonijos išradimas, kaip ir ratas. Bet ,,šypsenėlė“ turi autorių. Pirmasis veidelį nupiešė amerikiečių dailininkas Harvis Belas.

Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje Amerikoje pradėjo jungtis stambios draudimo kompanijos. Procesas buvo ne tik sudėtingas, bet ir nervingas. Tai labai paveikė draudimo kompanijų darbuotojų nuotaiką – jie tapo dirglūs ir jautrūs. Kompanijos ,,State Mutual Life Assurance“ vadovai nusprendė pakelti savo darbuotojų nuotaiką ir priversti juos šypsotis bet kuriuo metu – kai susitinka su klientais, kalba telefonu, dirba su dokumentais. Buvo nuspręsta surengti netradicinę reklaminę akciją, kurios pagrindinis akcentas būtų ryškus ir įsimenantis simbolis.

1963 m. gruodį kompanijos atstovai surado dailininką Harvį Belą ir pasiūlė jam įgyvendinti šį projektą. Vėliau dailininkas prisipažino, kad darbą jis atliko per 10 minučių, o už jį gavo 45 JAV dolerius. Ir tai buvo visi pinigai, kuriuos Harvis Belas gavo už ,,šypsenėlę“. Dailininkas savo piešinio net neregistravo kaip prekės ženklo, niekada negynė autoriaus teisių ir niekada dėl to nesigailėjo. ,,Mano tėvas nemokėjo elgtis su pinigais, - pasakoja dailininko sūnus Čarlis Belas, - jis mėgdavo kartoti: ,,Aš negaliu vienu metu valgyti dviejų kepsnių ir važinėti keliais automobiliais“.

Pirmoji ,,šypsenėlė“ buvo didelis apskritas ženkliukas, kurį draudimo kompanijos vadovai išdalijo darbuotojams. Ženkliukas taip patiko kompanijos ,,State Mutual Life Assurance“ klientams, kad kompanijai teko jų užsakyti net 10 tūkstančių. Tačiau visam pasauliui ,,šypsenėlė“ tapo žinoma, kai du broliai ispanai prie jos ,,prilipdė“ devizą ,,Have a Happy Day“. Nuo to laiko ,,šypsenėlė“ su šiuo palinkėjimu tapo pasauliniu geros nuotaikos simboliu ir labai greitai atsidūrė ant marškinėlių, emblemų, atvirukų, žodžiu, ant visų daiktų, kurie galėjo būti greitai ir linksmai parduoti. Apie kokias nors autorių teises niekas negalvojo, o JAV pašto tarnyba net išleido pašto ženklą, kuriame puikavosi ,,šypsenėlė“. 1971 m. prancūzas Franklinas Loufranis ,,šypsenėlę“ užregistravo kaip prekės ženklą daugiau nei 80 pasaulio šalių ir teigė, kad tai jis 1968 m. ją sugalvojo. Be to, F.Loufranis įkūrė kompaniją ,,Smile Licensing“ ir įvairiose pasaulio šalyse susižerdavo daug pinigėlio, tačiau JAV jis apeidavo iš tolo. Tikrasis ,,šypsenėlės“ autorius Harvis Belas apsukriam prancūzui pretenzijų nereiškė, tačiau atsirado kitų ,,veikėjų“, kurie tvirtino, esą jie sukūrė ,,šypsenėlę“.

Harvis Belas apie savo kūrinį kalbėdavo su dideliu patosu: ,,Niekada žmonijos ir meno istorijoje nebuvo kūrinio, kuris taip plačiai pasklistų ir atneštų žmonėms tiek daug laimės ir džiaugsmo. Nebuvo ko nors sukurta ir taip paprastai, kad būtų suprantama visai žmonijai“. Sulaukęs garbaus amžiaus, Harvis Belas apsisprendė dėl savo misijos Žemėje – save jis matė kaip laimės pasiuntinį ir net sugalvojo Pasaulinę šypsenos šventę (,,World Smile Day“), kuri švenčiama spalio 1 dieną. Tiesa, pavargęs nuo kivirčų dėl ,,šypsenėlės“ autorystės, Harvis Belas į ,,šypsenėlę“ įkomponavo savo inicialus ir vis dėlto užregistravo, be to, įkūrė kompaniją ,,World Smile Corporation“. Dailininkas mirė 2001 m., sulaukęs 79 metų. Po jo mirties kompanijai vadovauja sūnus Čarlzas Belas, kuris teigia, kad tėvo įkurtos kompanijos misija yra pardavinėti, licencijuoti ,,Harvey Ball Signatare Smiley“ vardo produkciją, kuriai autentiškumą garantuoja Harvio Belo parašas. Beje, visas kompanijos pelnas skiriamas labdarai. Pasak kompanijos vadovų, jie padeda viso pasaulio vaikams. Bet to nedaro nė viena firma, ,,šypsenėles“ naudojanti savo gaminiuose.