„Geri vyrai geroj girioj gerą girą gėrė" - šią greitakalbę moka ir giros gėrimą žino ko gero kiekvienas lietuvis. Ne be reikalo - giros skonį mūsų protėviai pažino daugiau nei prieš tūkstantį metų, gerokai anksčiau nei daugelis Europos tautų.

Tačiau tik nedaugelis žino, kad senovės lietuvaitės ne tik girą gerdavo, bet ir prausdavosi gira, o vyrai prieš mūšius ja atsigaivindavo, kad būtų energingesni ir žvalesni. Be to, senovinė gira dažnai būdavo naudojama ir kaip profilaktinė priemonė sveikatai gerinti.

Tikros giros skonis

Manoma, kad gira atsirado prieš 8 tūkst. metų Egipte. Ją istoriniuose šaltiniuose aprašė ir medicinos tėvu vadinamas Hipokratas. Lietuviams gira buvo ir yra toks pats tradicinis gėrimas kaip prancūzams sidras, italams, ispanams - citrusinių vaisių sunka, vokiečiams ir anglams - alus. Lietuvoje šis gėrimas buvo gaminamas dažniausiai iš vaisių, uogų, o vėliau ir iš duonos, natūralios fermentacijos būdu, kartais pasaldinant medumi.

Ir iš tiesų, girų lietuviai žinojo, mokėjo pasigaminti ir vartodavo itin daug. Lietuvoje žinoma per 100 originalių įvairiausių girų receptų, kurie siekia net XVI a. Tai įvairios uogų ir vaisių, žiedų ir pumpurų, sulų ir sunkų, gydomųjų augalų trauktinių ir nuovirų, javų ir salyklų, duonų, pyragų ir net meduolių giros, kurios būna raugintos, keptinės ir šustinės. Visos giros nuo seniausių laikų buvo ir turi būti rūgštokos. Saldintos giros Lietuvoje buvo pradėtos gaminti sovietų okupacijos metais pagal Maskvoje patvirtintas receptūras. Šiandien daugelis gamintojų taip pat persaldina giras, todėl šiandien daugelis klaidingai suvokiame, koks turėtų būti šio gėrimo tikrasis skonis.

Tikra naminė ruginės duonos gira pasižymėdavo ne itin dideliu gazuotumu, rūgštoku skoniu. Tarpukario metais, „Smetonos laikais", Lietuvos kaimuose beveik kiekvienuose namuose būdavo gaminama ruginės duonos gira su alaus mielėmis ir cukrumi. Tokią girą perkošdavo, supilstydavo į butelius, įmaišydavo kelias razinas. Fermentacijos (rūgimo) proceso metu duoninėje giroje susidarydavo ir nedidelis kiekis alkoholio. Natūraliai raugintose vaisių ir uogų girose alkoholio nesusidaro, o duoninėse girose, kai rauginama su mielėmis ir cukrumi, susidaro 1-1,2% alkoholio - maždaug tiek pat, kiek kefyre.

Giros vonios ir senovinė medicina

Girą lietuviai mėgo ne tik dėl subtilaus jos skonio, bet ir dėl gydomųjų savybių. Gira puikiai atkuria skysčių pusiausvyrą, išvalo kepenis ir inkstus. Žyniai gira plaudavo žaizdas, nes taip jos greičiau gydavo. Buvo manoma, kad šis gėrimas net padeda greičiau sugyti lūžusiems kaulams. Ilgus amžius lietuviams gira būdavo pagrindinis gėrimas išėjus iš pirties, o lietuvės gira prausdavosi, kad oda taptų skaistesnė, glotnesnė ir stangresnė.

Sovietmečiu klinikiniais tyrimais buvo nustatyta, kad gira sureguliuoja apetitą ir gerina virškinimą, stimuliuoja skrandžio sulčių ir tulžies išsiskyrimą, išplauna skrandžio žarnyno traktą išvalydama organizmą nuo galutinių maisto apykaitos produktų, šlakų bei atkurdama natūralią organizmo mikrofloros pusiausvyrą. Kaip ir jogurtas bei kefyras, gira padeda atkurti balansą po antibiotinių preparatų vartojimo. Turbūt todėl gira būdavo įrašyta beveik kiekvieno vaikų darželio ar stovyklos, sanatorijos ar ligoninės valgiaraštyje, o gatvėse iš ratuotų cisternų, tapusių savotišku sovietinių laikų simboliu, būdavo galima nusipirkti duoninės arba pasukų giros.

Natūralios giros beveik nebėra

Mitybos ekspertai kritikuoja dabartinius gira besivadinančius gėrimus dėl dirbtinių saldiklių, per didelio cukraus ar skrandžiui nenaudingo angliarūgštės kiekio. Rūpinantis savo vaikų sveikata reikėtų kruopščiai atsirinkti, kuriuos gėrimus jiems leidžiate gerti. Todėl mitybos specialistai ir mokslininkai rekomenduoja rinktis mažiau „gazuotą", rūgštesnę girą, kurios sudėtyje būtų kuo mažiau saldiklių, cukraus ir konservantų. Tokią, natūralią girą, rekomenduojama saugoti nuo tiesioginės saulės šviesos ir gerti šviežią - taip gira išsaugo savo skonines savybes ir gali tapti ne tik gaivos gurkšniu karštą vasaros dieną, bet ir natūralia organizmo stiprinimo priemone.