Ar išlepintą vakarietį Egiptas dar turi kuo nustebinti? Tikrai taip. Už senosios civilizacijos ženklus gal net žavesnis yra šių dienų civilizacijos chaosas, kur didingų monumentų fone mįslingai dera ir turistinis kičas, ir griežtos musulmonų tradicijos, saulėti paplūdimiai bei tankai.

Turistus spėjo pamiršti

"Spa? Masaž? Zamuš?" – tokie pagrindiniai Egipte skambantys klausimai, kuriais pusiau juokais, pusiau rimtai Egipto kurortuose pasitinka aptarnaujantis personalas hidžabais ir čadromis nepridengtą lietuvaičių grožį. Grupelė iš Lietuvos po beveik tris mėnesius trukusios Vakarų "turistinės blokados" bene pirmoji turėjo progą įsitikinti, ką reiškia moteriškas neapdairumas nuo turistų atpratusiame Kaire: į lietuvaites užsižiūrėję vietiniai atsitrenkdavo į stulpus ir šitaip dar labiau sujaukdavo ir taip tragišką eismą. Smagu nebent tai, kad surūgusias vietinių minas pakeitė geltonų nuo kramtomojo tabako dantų šypsenos, o grupės vyrų nuolat (vėlgi, pusiau juokais) buvo teiraujamasi, už kokį kraitį šios bendrakeleivės sutiktų eiti į žmonas... "Labukas, labukas, Šakira", – tokių pastabų beveik švaria lietuvių kalba išgirsite prie bet kurio lankytino objekto – Gizos piramidžių Kaire, Luksoro šventyklų ir Karalių slėnio ar net savo viešbutyje prie baseino, gal net beduinų kaimelyje dykumoje.

Taigi, po antrosios Egipto revoliucijos bangos šių metų liepą–rugpjūtį jau daugiau nei tris mėnesius paralyžiuotas Egipto turizmas po truputėlį atsigauna: į šalies kurortus grįžta ne tik čia mėgstami rusai, savo turizmo tunelius palengva atveria ir Vakarų Europos šalys. Lietuva – ne išimtis: skrydžiai į Egipto kurortus atnaujinti nuo spalio vidurio, viešbučiai, ir taip pasiruošę sezoninėms nuolaidoms, nenorėdami stovėti tušti siūlo apgyvendinti pigiau nei bet kada.

Nežino, ko tikėtis

Tačiau bent dešimties skirtingų žmonių (pačių egiptiečių, diplomatų, Artimųjų Rytų politikos ekspertų) pasiteiravus, ko po kelių savaičių ar mėnesių reikėtų tikėtis šioje turistų mėgstamoje valstybėje, atsakymas vienas: "Visko."

Dabar, prasidėjus teisėtai išrinkto ir, kilus masiniam visuomenės nepasitenkinimui, liepos 3-iąją nuversto prezidento Mohamedo Morsi teismui, tradiciniai penktadieniniai protestai, manoma, gali įgauti dar platesnį mastą. Bent jau radikaliosios M.Morsi politinės jėgos – Musulmonų brolijos – šalininkai nurimti nežada ir toliau kaltina kariuomenę neteisėtu kariniu perversmu. Perversmu, kurį kariuomenė įvykdė pasinaudodama masiniais protestais ir liberalesnės Egipto visuomenės dalies nepasitenkinimu vos metus valdžiusio M.Morsi veiksmais: šalies piliečių, ypač krikščionių, taip pat žiniasklaidos laisvių ribojimu, pastangomis išplėsti savo galias, priimti prieštaringus teisės aktus, tarp jų – ir dabar jau suspenduotą konstituciją, kurią palaikė tik promusulmoniškos partijos.

Sustabdžius M.Morsi konstitucijos galiojimą ir nuo prezidento pareigų nušalinus jį patį, egiptiečiai deda viltis į laikinojo prezidento Adly Mansouro inicijuotą naująją konstituciją, kurią rengia teisininkai ir teisėjai, kurią turės patvirtinti 50-ies ekspertų taryba ir dėl kurios vyks piliečių referendumas. Dar viena viltis – galbūt 2014-aisiais vyksiantys nauji prezidento rinkimai, kuriuos prižiūrės Aukščiausiasis konstitucinis teismas.

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tačiau po pastarųjų mėnesių susirėmimų, pareikalavusių tūkstančių žmonių gyvybės, didžioji dalis iš daugiau nei 80 mln. Egipto gyventojų netgi didmiesčiuose gyvena normalų kasdienį gyvenimą. Bent jau iš pažiūros niekas nepasikeitė: kurortuose vietiniai toliau demonstruoja išradingumą kaulydami iš turistų kelių dolerių, viešbučiai dirba ir jau nebėra apytuščiai, priemiesčių gyventojai asiliukais (kurie yra jei ne pagrindinė, tai viena svarbiausių susisiekimo ir krovinių transportavimo priemonių) kinkytais vežimais gabena cukranendres į artimiausią didesnį kaimą, kad už kuklų derlių gautų savo nedidelį uždarbį. Miestuose gyventojai toliau renkasi į bažnyčias ir mečetes, valstybinės įstaigos dirba savo darbą ir t. t.

Prarado darbus ir pajamas

Egiptiečiai bando nepastebėti ekonomikos kritimo, tačiau iš šalies dingę turistai daugeliui lėmė nemenką algų sumažėjimą. Geras pavyzdys – kelionių organizatoriaus "Tez Tour" gidu Hurgadoje dirbantis, dviem užsienio kalbomis (anglų ir rusų) laisvai kalbantis Samehas Shokry. Nepaisydamas didžiulių problemų, Samehas, kaip ir daugelis Egipto koptų, tiki, kad kariuomenė yra tik tarpininkas, gelbstintis valstybę nuo visiško chaoso pereinamuoju metu ir kad demokratinės permainos Egipto dar laukia.

"Taip, žinoma, tai paveikė Egipto gyvenimą. Dabar visi domisi esama situacija, visi kalba apie politiką, o anksčiau, prieš pirmąją revoliuciją, tie patys žmonės  kalbėjo apie futbolą ir visokius kitus menkniekius. Manau, pastebimai pasikeitė ir egiptiečių būdas. Taip, yra daugybė nepatogumų, iškilusių į paviršių ir matomų daugumai, be tai būtų visiškai normalu po bet kokių rimtų permainų bet kurioje kitoje valstybėje", – diplomatiškai kalbėjo jis.

Skaičiuojama, kad Egipto turizmo sektorius po 2011-ųjų revoliucijos smuko 50 proc., o vien per kelis šių metų mėnesius šalis prarado pajamas, vertinamas apie 20 mlrd. litų. Vidutinė alga Egipte siekia vos 100 dolerių. Turizmo srityje dirbantys gidai gali uždirbti gerokai daugiau – pavyzdžiui, 300 JAV dolerių (apie 750 litų) yra minimalus atlyginimas bendrovėje "Tez Tour", jei turistų yra, vidutinė alga siekia ir 600–700 dolerių (iki 1750 litų). Tačiau kai kuriems turizmo srities darbuotojams su šiomis algomis teko atsisveikinti.

Tiesa, "Tez Tour" Egipto padalinio vadovybė pasistengė sušvelninti situaciją jau po pirmosios revoliucijos 2011-aisiais.

"Anksčiau turėdavome apie 20 tūkst. turistų per savaitę. Per krizę užsivėrus Baltijos šalių ir Rusijos rinkoms, mes tai pajutome. Nors turistų srautas buvo beveik stabilizavęsis, šiemet vėl viskas pradėjo svyruoti. Dabar kenčia visų kategorijų darbuotojai. Tiesa, mes darbuotojų neatleidome, tiesiog sumažinome visiems atlyginimus 25 proc. Beje, nepaisant krizės, jie gavo ir 13-ąjį atlyginimą", – pasakojo "Tez Tour" Egipto padalinio vadovas Ehabas Wahdanas.

Anot jo, tik spalio pabaigoje žmones pradėta leisti į Luksorą, o vykti į Kairą kai kurių valstybių užsienio reikalų ministerijos nerekomenduoja iki šiol. Kaire dar juntama protestų atmosfera – kiekvieną penktadienį čia vyksta didesni ar mažesni susibūrimai, gatvėse budi ginkluoti kariškiai, gausu šarvuotos technikos, tankų, o lietuvių pamėgtuose prie Raudonosios jūros prisiglaudusiuose Hurgados ir Šarm aš Šeiko kurortuose ta keista ramybė gal net pernelyg įkyri.

Hurgadoje laukia rusų

Net ir blogiausiu metu turizmas čia nebuvo visiškai sustojęs, o sumažėjęs apie 40 proc., rekomendacijos nevykti į šiuos miestus išplatintos vėliausiai ir atšauktos anksčiausiai. Tai – savotiški saugūs rezervatai tiems, kurie rudens darganas ir žiemos šalčius mielai linkę išmainyti į gražų įdegį ir ilgą gulėjimą su knyga (ir kokteiliu) saulėtame penkių žvaigždučių viešbučio paplūdimyje. Tiks ši vieta ir norintiems išbandyti įvairiausias vandens pramogas, safarius keturračiais po dykumą, nardymą po nuostabius koralų rifus tarp tūkstančių spalvingų žuvelių, pasijodinėjimus kupranugariais. Vidutinė paros temperatūra spalį – 25 laipsniai Celsijaus, dieną ji siekia 30–35 laipsnius karščio. Jei nemėgstate vakarinių Palangos J.Basanavičiaus gatvę primenančių pasirodymų, galbūt jus sudomins vietos prekybos centrai už viešbučio ribų ar gan dažnai čia užsukančių Rusijos popmuzikos žvaigždžių ("Serebro", Veros Brežnevos ir pan.) koncertai.

Taip, mūsų didiesiems kaimynams čia skiriama daug dėmesio – kaip teko išgirsti iš Hurgados apylinkėse įsikūrusių viešbučių aptarnaujančio personalo, šiuos kurortus mėgstantys vokiečiai būtent dėl to ir priekaištauja, esą jiems nė per pusę neskiriama tiek dėmesio. Įdomiausia, kad rusai priekaištauja dėl to paties, tik jau kalbėdami apie vokiečius. Tačiau, kad ir kiek dėl to būtų diskutuojama, kiekvienam pro šalį traukiančiam Rytų europiečiui vietos niekniekių pardavėjas būtinai pasakys ne "Guten Tag", bet "Zdrastvuite", o vietos prekybos centrų iškabose mirga įprasti užrašai "Achmeduška", "Egipetskyje jolki palki", "Nataša parfumerija". Labai nesistengiant galima rasti net rusiškų koldūnų užkandinių, kur, kaip ir viešbutyje ar bet kurioje parduotuvėje, lengviau susišnekėsite ne angliškai ar vokiškai, bet rusiškai.

Dar vienas dalykas, svarbus Rytų europiečiams ir rusams: alkoholio čia nusipirkti niekur nepavyks – tai draudžia valstybinė Egipto religija islamas, tačiau tam ir yra penkių žvaigždučių viešbučiai, kur nepaisoma jokių Korano nurodymų. Bet išrankiesiems teks nusivilti – čia yra vienos rūšies alaus, kelių rūšių vyno ir stipriųjų gėrimų.

Luksoro miestas muziejus

Netoli Hurgados esantis Luksoras, arba antikiniai Tėbai, prie Nilo įkurti apie 2000 m. pr. Kr., – vienas labiausiai lankomų Egipto muziejų po atviru dangumi. Luksoras taip pat yra ir vienas miestų, į kurį dar visai neseniai buvo nerekomenduojama vykti turistams. Tačiau vaizdas čia neprimena neseniai vykusių neramumų, jei nekreipsime dėmesio į kelis ginkluotus kariškius, lūkuriuojančius šalikelėse įrengtuose postuose ir labiausiai saugančius Egipto krikščionių, koptų, bažnyčių prieigas.Į vietos maisto restoranus vėl plūsta turistai, jais džiaugiasi ir Nilu kursuojančių laivelių savininkai. Tik krantinėje besiilsinčių kruizinių laivų virtinė dar primena apie turizmą ištikusį sąstingį. Po penkiolikos minučių kelionės laivu iš vakarinio Nilo kranto į rytinį prie Karnako šventyklos komplekso net ir spalio pabaigos karštis tampa sunkiai pakeliamas, nors jau ne vidurdienis. Kaip prieš tai didžiausioje faraonų laidojimo vietoje Nilo vakariniame krante – Karalių slėnyje. Tad silpnesnės sveikatos tautiečiams šventyklų grožis ir piešinių gausybė gali nublankti prieš Egipto saulės jėgą.

Kairas be taisyklių

"Šiandien – ne penktadienis? Gerai, galime vykti", – tokie pasvarstymai – visiškai natūralūs prieš kelionę į Egipto sostinę Kairą, į visų šalies įvykių epicentrą. Būtent penktadieniais, šventąją dieną islame, turistams čia nerekomenduojama vaikščioti vieniems ar apskritai vaikščioti, nes gatvėse pasirodo M.Morsi ir Musulmonų brolijos šalininkai, tad tikėtini aštresni ar švelnesni susidūrimai su miestą akylai sergstinčia Egipto kariuomene. Greta šiuo metu pustuščio Egipto muziejaus esanti Tahiro aikštė, kur ir prasidėjo 2011-ųjų revoliucija, kai buvo nuverstas ankstesnis prezidentas Hosni Mubarakas, dabar dėl daugybės čia budinčių tankų labiau primena karinį poligoną. Tačiau šios detalės neužgožia bendro sostinės vaizdo. Beje, sėsti prie vairo net ir patyrusiems vairuotojams visiškai nepatariama. Pirmas dalykas, krintantis į akis Egipte, – vakariečiams nesuvokiamos eismo taisyklės. Geras gidas Kaire tikrai labai pravarčia, tad į pagalbą mums atskubėjo kelerius metus čia jau gyvenanti lietuvė, "Tez Tour" gidė Rasa Rakštikaitė. Ji pasakojo, kad vairuotojo pažymėjimo čia turėti iš esmės nebūtina (daugybė egiptiečių jo ir neturi), nes eismas neturi nieko bendra su Kelių eismo taisyklėmis: visame 8 mln. gyventojų turinčiame Kaire tėra aštuoni veikiantys šviesoforai. Pravažiavę pro du iš jų, netrukome suprasti, kad tai – absoliuti butaforija. Viską lemia reguliuotojas (jis nerodo tradicinių sutartinių ženklų, tiesiog beda pirštu į tą, kuris turi važiuoti pirmas). Taip pat sėkmingai eismą reguliuoja praeiviai. Greičio apribojimų irgi nepaisoma – jei nuolatinės grūstys kurioje nors miesto dalyje staiga trumpam nutrūksta, visi važiuoja tokiu greičiu, kokiu tik leidžia priekyje važiuojantys automobiliai. Rikiuotis iš ketvirtos juostos į pirmą ir atvirkščiai be jokio įspėjimo ar daryti kitus vakariečiams protu nesuvokiamus dalykus – visiškai įprasta. Vienintelis dalykas, kurio čia paisoma, tai – garsinis signalas. Kas supypsėjo pirmas, tas ir teisus. Pypsima visais gyvenimo atvejais – reiškiamas ir džiaugsmas, ir nepasitenkinimas, įspėjama, dėkojama ir t. t. Įspūdingiausia tai, kad gyventojams tenkantis registruotų avarijų skaičius mieste, Rasos teigimu, tik vos dukart viršija nelaimių skaičių Lietuvoje. Nors dauguma gatvėse matytų automobilių – gerokai aplamdyti.

Vietų, kurias būtina pamatyti Kaire, – apstu. Teisingiausia būtų sakyti, kad visa Egipto sostinė yra vienas lankytinas objektas. Čia galima išvysti ir prabangių namų, ir lūšnynų. "Jei kyla klausimas, ar Kaire yra?.. Tai net nepabaigę klausimo žinokite, kad tikrai yra", – šyptelėjo gidė Rasa.

Egipto muziejui aplankyti reikėtų geros dienos, nors prabėgomis su faraonų palikimu galima susipažinti ir per kelias valandas. Be abejo, būtina aplankyti ir Kairo pašonėje stūksančias Gizos piramides. Bent jau spalio pabaigoje vietos "beduinai" buvo taip apstulbinti pirmųjų turistų iš užsienio, kad pamiršo savo buvimo prie piramidžių tikslą – brukti savo suvenyrinius sfinksus, papirusus ir paveikslėlius su piramidėmis. Negana to, jie alinant 35 laipsnių karščiui visus nemokamai vaišino šaltutėle "Coca-cola".

Arbatpinigiai – už tualetinį popierių

Automobiliai Egipte dėl didelių mokesčių kainuoja kone dukart brangiau nei Europoje, tačiau vietinių tai nestabdo. Juolab kad kartą įsigijus automobilį važiuoti juo galima kone dykai – litras benzino ar dyzelino čia kainuoja vos keliasdešimt lietuviškų centų.

Egipto sveikatos apsaugos srityje, specialistų vertinimu, pastaraisiais metais padaryta didžiulė pažanga. Vis dėlto pasitikėti valstybinėmis gydymo įstaigomis kritiniais momentais nepatariama – net ir gimdyvės gali būti priverstos laukti kelias valandas.

Dar viena Egipto ypatybė – nelegalios statybos. Gausybė namų vaiduoklių Egipto didmiesčiuose – įprastas vaizdas. Nes įstatymai įpareigoja per kelerius metus nuo sklypo įsigijimo pradėti statybas, priešingu atveju sklypas gali būti nacionalizuojamas. O kaip pradėtos statybos – jau ne vietos valdžios reikalas. Kai kurie namai netgi Kairo centre atrodo kaip netyčia įgyvendinti pradedančių architektų eksperimentai – kiekvienas namo aukštas pastatytas iš skirtingų medžiagų, o ant stogo pūpso medinės pašiūrės. Tačiau tokios nelegalios statybos turi ne tik neigiamą, bet ir teigiamą ypatybę, dėl kurios valdžia nesiryžta statinių griauti, – būstas tokiame name gali kainuoti vos 10 tūkst. litų. Tad šis reiškinys puikiai padeda išspręsti apgyvendinimo problemas didmiesčiuose.

Jei nusprendėte skristi į Egiptą, būtinai pasiimkite smulkių pinigų, geriausia – JAV dolerių (euras nėra geriausia valiuta, nes jo kursas čia beveik prilygsta dolerio). Jų prireiks visur, ne tik perkant suvenyrus: viešbučiuose, einant į tualetus (net jei tualetas nemokamas, pinigų bus pasistengta paimti ir už tualetinį popierių), netgi muziejuose, kur įvairias paslaugas maloniai siūlantys vietiniai taip pat tikisi "bakšiš". Vienas doleris lygus septyniems Egipto svarams – vertinant gyvenimo lygį, svaro perkamoji galia galėtų prilygti lito galiai Lietuvoje.