ES biurokratai ir šalių vadovai su nerimu laukia kitos savaitės. Spalio 2 d. airiai pakartotinai balsuos dėl jau kartą atmestos Lisabonos sutarties.

[email protected]

Plano B nėra

Tai buvo tikras šokas. Jau antras per pastaruosius ketverius metus, kai 2005 m. neigiamai balsavo Prancūzija ir Nyderlandai. Tuomet nepavykus ratifikuoti ES Konstitucijos, buvo vėl pasiūlytas iš esmės tas pats dokumentas, tik su nedidelėmis pataisomis. Valstybių valdžios atstovus nuramino tai, kad buvo pašalintos visos užuominos, jog šis dokumentas turės daugiau galių nei nacionalinės konstitucijos, o ES virs supervalstybe.

Visuomenės nuomonės antrą kartą nutarta net neklausti. Surizikavo tik Airija ir 2008 m. birželio 12 d. šalies piliečiai nubalsavo prieš dokumentą.

Iš pradžių supanikavęs Briuselis greitai rado išeitį. Dublinui buvo pasiūlyta surengti antrą referendumą – šį kartą sėkmingą. Airijos valdžia pasistengė patikinti Briuselį, kad būtent taip ir bus, kai gavo garantijas dėl rinkėjams itin svarbių mokesčių, neutraliteto ir etikos klausimų kontrolės.

Tačiau ekspertams nerimą kelia tai, kad šalyje pastarosiomis savaitėmis pradėjo mažėti sutarties šalininkų skaičius. Naujausios apklausos dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo Airijoje rodo, kad ją dabar remia 46 proc. airių. O tai yra net 8 proc. mažiau nei gegužę. Tad intriga išliks iki pat penktadienio vakaro, gal ir ilgiau.

Kas bus, jeigu airiai nubalsuos neigiamai, niekas net galvoti nenori. O Ispanijos užsienio reikalų ministras Miguelis Angelas Moratinas prisipažino, kad ES neturi plano B, jei Airijos referendumo rezultatai bus neigiami.

Euroskeptikų stovykla

Vis dėlto Airija nėra vienintelė šalis, kuri dar žaidžia sutarties, turėsiančios lemti pusės milijardo gyventojų turinčios Bendrijos ateitį, likimu. Kad Lisabonos sutartis įsigaliotų, ją turi ratifikuoti visos ES valstybės narės. To dar nepadarė Vokietija, Čekija ir Lenkija. Visais trimis atvejais dokumentą jau ratifikavo šalių parlamentai, bet dar nepasirašė prezidentai.

Sutartį absoliučia balsų dauguma parėmė Vokietijos parlamentas. Deputatai balsavo po to, kai buvo priimtos įstatymo pataisos, kurių reikalavo šalies Konstitucinis teismas. Naujos pataisos turėtų garantuoti, kad ES neviršys jai suteiktų galių. Kiek vėliau, rugsėjo 18 d., sutarčiai pritarė ir aukštieji parlamento rūmai – Bundesratas.

Liko sulaukti prezidento Horsto Köhlerio parašo. Apžvalgininkai tikisi, kad tai tik formalumas, skirtingai nei Čekijoje, kurios vadovas Vaclovas Klausas nusiteikęs tempti gumą iki paskutinio momento.

Pagarsėjusio euroskeptiko V.Klauso nusiteikimui pritaria ir keli šalies senatoriai. Jie bandė pakartotinai kreiptis į Konstitucinį teismą, kad šis išaiškintų, ar Lisabonos sutartis neprieštarauja šalies konstitucijai. Šiam davus neigiamą atsakymą, Senatas sutartį ratifikavo, bet tai nepadarė įspūdžio V.Klausui.

Čekijos prezidentas pasakė, kad pasistengs dokumentą pasirašyti paskutinis.

Euroskeptikų stovykloje atsidūrė ir Lenkijos vadovas Lechas Kaczyńskis. Manoma, kad ir jo, ir V.Klauso nuomonę galėtų nulemti sėkmingas Airijos balsavimas.

Britai užkirs kelią?

Taigi ir euroskeptikai, ir optimistai viltingai žiūri į Airiją, kuri balsuos jau kitą penktadienį. Pirmieji tikisi, kad atmetus sutartį galės dar sulaukti rinkimų Didžiojoje Britanijoje, kuriuos tikriausiai laimės konservatoriai.

Leiboristus pakeisti žadančių konservatorių vadovas Davidas Cameronas jau anksčiau buvo prasitaręs, jog laimėjęs rinkimus surengs referendumą.

"Mes neatsiklausėme mūsų piliečių, ar jie pritaria šiai sutarčiai. Jų nuomonė šiuo klausimu būtų labai svarbi", – sakė D.Cameronas.

Neigiamu nusistatymu prieš ES garsėjanti Jungtinė Karalystė, ko gero, papildytų euroskeptikų sąrašą, bent jau tol, kol britai gautų dar kokių nors nuolaidų ir garantijų. Vis dėlto iki visuotinių rinkimų liko bemaž metai, o per tą laiką Briuselis gali sugalvoti dar vieną gelbėjimo planą.

ES šviesia ateitimi tikintys politikai laukia airių pritarimo, nes tai, anot jų, padės reformuoti Bendrijos biurokratinį aparatą ir išvengti "dviejų greičių Europos" atsiradimo.

Politologai seniai dalija ES į greičiau besivystantį regioną ir likusią už borto dalį. Nepritarus Lisabonos sutarčiai, ekonominis veiksnys būtų dar sustiprintas ir politiniu. Kai kurių didžiųjų ES šalių lyderiai jau kalba apie tai, kad reikia sukurti sąjungą sąjungoje ir pradėti priimti sprendimus neatsižvelgiant į kitų (dažniausiai mažųjų) partnerių nuomonę.

Valdžia bijo diskusijų

Kol visa ES laukia airių verdikto dėl Lisabonos sutarties, politikos analitikai ir psichologai nagrinėja priežastis, kodėl rinkėjai sako "ne" dokumentui, kuris turėtų pagerinti jų pačių gyvenimą.

Manoma, kad dažniausiai problemų ratifikuojant ES sutartis kyla ne dėl pačių sutarčių ar jose įtvirtintų nuostatų. ES istorijoje dar nebuvo atvejo, kad, atsižvelgiant į nepavykusį kurios nors šalies referendumą, būtų iš esmės koreguojama ir perrašoma pati sutartis.

Dažniausiai sutartis tampa visuomenės nepasitenkinimo valdžia išraiškos įrankiu. Būna atvejų (tai įrodė Čekijos ir Lenkijos vadovai), kad sprendimas pasirašyti ar atmesti tampa atskirų politikų įrankiu.

Dar vienas svarbus aspektas – atskirų šalių politikų pastangos, tiksliau, jų nebuvimas, diskutuojant su visuomene ar net mėginant organizuoti diskusijas dėl naujos sutarties pranašumų ir trūkumų. Dažniausiai pasitenkinama tik bendromis informacinėmis kampanijomis, po kurių patys gyventojai teigia gaunantys per mažai informacijos. O valdžioje esantys politikai, vengdami platesnių diskusijų, sprendimus priima šalies parlamentuose neretai patys iki galo neįsiskaitę į sutarties tekstus.

Taip atsitiko ir tada, kai buvo bandoma ratifikuoti ES Konstituciją. Lietuva tai padarė pirmoji, paskubomis, nerengė jokių svarstymų. Lisabonos sutarties ratifikavimas vyko kiek ilgiau, bet informacinė kampanija nebuvo efektyvi.

Taigi politikų negebėjimas tinkamai ir atvirai su visuomene diskutuoti dėl savo šalies ateities Bendrijoje ir pačios ES ateities piktina žmones, kurie balsuodami prieš baudžia savo valdžią. Be to, ES šalių gyventojai dažniausiai taip nori parodyti, kad ES dar neatstovauja visų Europos piliečių interesams.