Kol kas saugumo krizę išgyvenanti Europa yra stebėtinai vieninga sankcijų Rusijai klausimu, LRT.lt sako „Carnegie Europe“ instituto vadovas, politikos ekspertas Janas Techau. „Tačiau, jei Vladimiras Putinas „žais“ lėtai, išorinis spaudimas išlaikyti šią vienybę mažės, ir Europa ilgainiui gali susiskaldyti dėl sankcijų tęstinumo“, – pažymi pašnekovas.

Pasak J. Techau, tai, kas vyksta krizės su Rusija kontekste, yra didesnės, jau 20 metų besitęsiančios Europos saugumo krizės simptomas.

Pašnekovas giria Europos vienybę, Vokietijos lyderystę, tačiau kelia klausimą, ar šie procesai yra ilgalaikiai.

– Europa išgyvena saugumo krizę. Kodėl taip nutiko? Kada ir kur buvo žengtas neteisingas žingsnis?

– Nėra vieno lemtingo momento, dėl kurio ši saugumo krizė įvyko, tai – 20 metų besivystantis procesas. Tiek laiko buvo neaišku, kas turėtų prisiimti atsakomybę už Europos saugumą. JAV per pastaruosius 20 metų savo vaidmenį Europos saugumo srityje sumažino, be to, Vašingtone liko kur kas mažiau Europos reikalams skiriamo politinio kapitalo. Tačiau tuo pat metu europiečiai nenori pasitempti ir patys atlikti šio darbo, jie vis kliaujasi JAV ir tikisi, kad jos tai padarys už juos.

Šių dviejų tendencijų sandūroje atsirado saugumo vakuumas, kuris dabar pradeda grasyti Europai. Tai, kas vyksta krizės su Rusija kontekste, yra didesnės saugumo krizės simptomas. Tačiau, kadangi šiandien Europą ištikusi saugumo krizė yra ilgalaikio proceso išdava, problemai spręsti prireiks ilgesnio laiko.

– Po Šaltojo karo daugybė šalių ėmė mažinti savo gynybos biudžetą, nusiginkluoti. Gana dramatiškai tai darė Vokietija. Ar tai buvo teisingas žingsnis?

–Daugybė Europos šalių, ne tik Vokietija, gana sistemingai ir dramatiškai mažino savo išlaidas gynybai. Iš dalies tai galima pateisinti, tačiau tai nuėjo per toli. Todėl dabar jaučiamės nesaugūs dėl savo pajėgumų, abejojame, ar mūsų saugumo garantijos yra pakankamai tvirtos, kariuomenės pajėgios, o įsipareigojimai NATO gali būti įgyvendinti. Nueita per toli, ir šią problemą reikia spręsti.

– Į Vokietiją šiandieną žiūrima kaip į Europos lyderę. Ar Vokietijos politinis elitas ir visuomenė Rusijos agresiją suvokia pakankamai rimtai?

– Manau, kad Rusijos agresijos suvokimas skirtingose Europos šalyse labai skiriasi. Kai kuriose šalyse Rusijos grėsmė priimama labai rimtai, tačiau yra ir tokių, kurios nemano, kad jas tai liečia. Dalis šalių yra tarsi pilkojoje zonoje: jos pastebi pokyčius, tačiau nejaučia tokios grėsmės, kokią jaučia kai kurios Vidurio Europos, Baltijos šalys.
Iš esmės europiečiai supranta, kad geopolitinė situacija labai skiriasi nuo tos, kokia ji buvo prieš porą metų, ir kažko turi būti imamasi. Šio suvokimo ženklas – NATO konsensusas dėl sąjungininkių įsipareigojimų užtikrinimo, ES sutarimas dėl sankcijų Rusijai.

Klausimas, ar šis sutarimas gali būti ilgalaikis, ar išlaikysime vienybę, jei konfliktas Ukrainoje išliks tokio lygmens, koks yra šiandien. Jei V. Putinas „žais“ lėtai, išorinis spaudimas išlaikyti šią vienybę mažės, ir Europa gali susiskaldyti dėl sankcijų tęstinumo.

– Kokios yra pagrindinės grėsmės Europos vienybei?

– Pirmiausia tai – skirtingai suvokiama grėsmė. Skirtingoms šalims skirtingai „skauda“ dėl sankcijų Rusijai pasekmių. Kai kurios šalys nori draugiškesnio kurso Maskvos atžvilgiu, nes yra stipriai susaistytos ekonominių santykių, priklausomos nuo Rusijos energetinių išteklių. Kitos jaučia tiesioginę grėsmę, todėl nori griežtesnio, o ne švelnesnio kurso. Tai yra pagrindinis europiečius skaldantis veiksnys.

Kol kas Europos šalys yra stebėtinai vieningos, tačiau, jei grėsmės ir sankcijų padarinių suvokimas ims labiau skirtis, vienybei gali iškilti pavojus.

– Neseniai atlikta apklausa rodo, kad Vakarų Europos, ypač Vokietijos, gyventojai nenorėtų, kad jų šalis ginklu reaguotų į NATO narės puolimą iš Rusijos. Ar Baltijos šalys turėtų nerimauti? Kaip visuomenės nuomonė gali paveikti sprendimų priėmėjų veiksmus?

– Nemanau, kad Baltijos šalys dėl to turėtų labai nerimauti. Manau, Aljanso solidarumas ir pareigos jausmas yra labai stiprūs. Vokietijos bei kitų skeptiškų šalių politikos viršūnėse esama stipraus konsensuso dėl 5-ojo straipsnio. Jei Aljanso sąjungininkės teritorijoje būtų įvykdyta fizinė agresija, tai sukeltų Aljanso atoveiksmį.

Kita vertus, reikia turėti mintyje, kad tokiose apklausose klausimai respondentams pateikiami be paaiškinimo, kokios galėtų būti vieno ar kito pasirinkimo pasekmės. Todėl šios apklausos atspindi labai paviršutiniškus požiūrius, tad pernelyg neišgyvenčiau dėl tokių skaičių.

Tačiau nenoriu sukurti gražesnio paveikslėlio ir žvelgti pro rožinius akinius. Ne viena šalis demonstruoja skepticizmą dėl 5-ojo straipsnio. Tai neišvengiamai kelia nerimą, tačiau apie tai reikia šnekėti su visuomene. Jei apie tai nekalbės politiniai lyderiai Vakaruose, už juos tai padarys tie politikos lyderiai, kurie nori įžiebti ES ir NATO susiskaldymą. Tai – pakankama priežastis Vakarų lyderiams apginti 5-ąjį straipsnį, aiškinti jo reikšmę visuomenei ir tą kainą, kurią tektų mokėti, jei jo nebūtų paisoma.

– Kaip manote, ar holivudinių filmų peršama mintis, kad geri vyrukai visada laimi, turi įtakos tam, kaip priimame Rusijos grėsmes?

– Labai įdomus ir vertas pasvarstymų klausimas. Manau, kad vidutinis Holivudo kino vartotojas gali nesunkiai atskirti pramoginį produktą ir tikrą gyvenimą. Tik nedidelė dalis šio skirtumo nejaučia. Daugybė žmonių žiūri romantines komedijas, tačiau puikiai supranta, kad tikri santykiai gali būti kur kas sudėtingesni.

Tačiau iš dalies jūsų klausimas turi šį tą bendro su vakariečių įsitikinimu, kad jų sistema yra tai, ko nori visi. Čia daug tiesos, tačiau realybę tai atitinka ne visu 100 proc. Toks įtikėjimas apakina, todėl neretai nesuprantame sentimentų ir intencijų tokių žmonių, kaip ponas Putinas, kuris mąsto visai kitaip nei mes. Tai yra analitinė mūsų silpnybė, į kurią turime kreipti dėmesį, priešingu atveju situacijas galime įvertinti neteisingai ir neteisingai pasirinkti politiką Rusijos atžvilgiu.

– Jau užsiminėte, kad įžvelgiate realių grėsmių Baltijos šalims, Lenkijai. Koks galėtų būti blogiausias scenarijus?

– Būtų labai sunku tuo spekuliuoti, egzistuoja daugybė scenarijų. Blogiausias scenarijus būtų didelio masto karinė invazija į šalių teritorijas. Bet ar ji labai tikėtina? Nemanau.
Yra kitų grėsmių. Rusija stengiasi pirkti įtaką tarp politikų, Vidurio Europos šalių žiniasklaidoje nuo Baltijos valstybių iki Vengrijos, nes jos yra pažeidžiamos, ekonomiškai silpnos, jose gyvena rusų tautinės mažumos. Šios pastangos tikrai egzistuoja, naudojamasi šalių silpnosiomis vietomis, siekiant paveikti sprendimus. Laikau tai realesne grėsme nei konvencinis karas.

– Kaip manote, ar Vokietija, kaip Vakarų Europos lyderė, yra pasirengusi aktyviai veikti Baltijos šalių, Lenkijos saugumo klausimais?

– Manau, kad Vokietija įrodė, jog yra pasirengusi imtis aktyvaus vaidmens šioje srityje. Kai Ukrainos krizė įkaito, Vokietija buvo viena pirmųjų šalių, kurios siekė užtikrinti karinius jūrų ir oro komponentus Baltijos šalių teritorijos gynybai. Akivaizdu, kad, nusprendę padidinti personalo skaičių NATO štabuose Lenkijoje, vokiečiai ėmėsi lyderio pozicijos, siekdami didinti pasirengimą Centrinės Europos, Baltijos šalių gynybai.

Manau Ukrainos ir 5-jojo straipsnio klausimu vokiečiai buvo stebėtinai ryžtingi. Išlieka klausimas, kiek ilgalaikis yra šis ryžtas. Žinoma, jie gali ir turi padaryti daugiau, didinti savo gynybos biudžetą, bet pirminė jų reakcija į krizę Ukrainoje buvo gana įtikinama.