Nauja politika

Centrinio statistikos biuro duomenimis, prie Airijos krantų yra maždaug 80 gyvenamų salų. Dauguma – prie vakarinės pakrantės Donegolo, Mėjo, Golvėjaus ir Korko grafystėse.

Salų ekonomika tradiciškai priklauso nuo turizmo, žemės ūkio ir žvejybos. Salose gyvena apie 3 000 žmonių, tačiau jų ekonominė vertė yra gerokai didesnė: daug žemyninės dalies miestų ir įmonių gauna naudos iš šiose teritorijose teikiamų apgyvendinimo paslaugų. Kasmet salose apsilanko daugiau kaip 300 tūkst. žmonių, kurie, pavyzdžiui, 2019 m. duomenimis, vien tik iš vienos dienos kelionių vietos ekonomikai davė daugiau kaip 20 mln. eurų pajamų.

„Salų bendruomenės moka pasitikėti savimi, nes yra atsiskyrusios nuo žemyno ir turi labai stiprų bendruomeniškumo ir tapatybės jausmą“, – akcentuoja Airijos kaimo ir bendruomenių plėtros departamentas.

Šiemet šalies vyriausybė patvirtino nacionalinę salų politiką, kuri turėtų pakeisti dar 1996 m. priimtą šių teritorijų strategiją.

Naują požiūrį į salas lemia per ketvirtį amžiaus pasikeitęs tiek žmonių gyvenimo būdas, jų lūkesčiai, tiek technologinės naujovės, dėl kurių sumažėjo fizinė šių teritorijų atskirtis.

Salose gerokai didesnės, pavyzdžiui, degalų kainos, tad brangesni ir kasdieniai daiktai.

Pavyzdžiui, 1996 m. į salas buvo tik trys keleivinių keltų maršrutai,  vienas krovininis ir vienas oro maršrutas. Dabar valstybė subsidijuoja 26 keleivinių, devynių krovininių keltų maršrutus, dvi oro susisiekimo linijas, investavo į vietos infrastruktūrą, darbo vietų kūrimo programas.

Specifinės problemos

Strategijos autoriai pripažįsta: daugelis problemų, su kuriomis susiduria salų bendruomenės, yra panašios į kitų Airijos kaimo vietovių problemas, tik dėl fizinio barjero jos sunkiau sprendžiamos.

Dokumente vardijamos tokios problemos kaip sparčiojo plačiajuosčio ryšio prieinamumas, užimtumas, švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugos – pavyzdžiui, šeimos gydytojai visą darbo savaitę dirba trijose didesnėse salose – Inišmore, Inišyre ir Arane, jie iš žemyno kartais atvyksta rečiau nei kartą per savaitę. Mažų salų žmonės kenčia nuo atvykėlių iš žemyninės dalies, šie įsigyja atostogų būstą, todėl pakelia nekilnojamojo turto kainas iki nuolatiniams vietos gyventojams neprieinamų aukštumų.

Tačiau esama ir specifinių problemų, apie kurias žemyninės Airijos gyventojai nė nesusimąsto. Pavyzdžiui, gėlo vandens tiekimas, atliekų surinkimas, galimybė naudotis bendrosios praktikos gydytojo ir skubios pagalbos tarnybų paslaugomis. Salose gerokai didesnės ir degalų kainos, tad brangesni ir kasdieniai daiktai. Be to, teritorijos itin jautrios klimato kaitai, pakrantėse aktyvi erozija.

Gyventojai: mažai ir seni

Dar vienas iššūkis – išlaikyti salose jaunus žmones. Per du dešimtmečius 1996–2016 m. šiose teritorijoje gyvenančių žmonių skaičius susitraukė beveik 13 proc. 2016 m. daugiau kaip penktadalis gyventojų buvo 65 metų ir vyresni – šalyje tokio amžiaus buvo 12 proc. gyventojų. Vos 5 proc. salų gyventojų buvo vaikai iki ketverių metų,  žemyninėje teritorijoje tokio amžiaus airių priskaičiuota 8 proc.

Esama salų, kuriose dar prieš gerą 100 metų gyveno šimtai žmonių, o šiandien nėra nė vieno. Tarp jų – Omejo sala, kurioje daugiau kaip 30 metų buvo vienintelis nuolatinis gyventojas – žinomas kino kaskadininkas Pascalis Whelanas. 1942-aisiais, kai jis gimė, saloje buvo 70 gyventojų. 2017 m. jam mirus, spauda rašė, kad nebeliko nė vieno. Tik statistikos duomenys rodo penkis ten registruotus gyventojus.

Parama būstui

Vienas iš ambicingų naujos dešimties metų strategijos projektų – prieš keletą savaičių pradėta įgyvendinti iniciatyva „Mūsų gyvosios salos“, kuria vyriausybė užsibrėžė atgaivinti tris dešimtis Atlanto vandenyne esančių salų.

Programos svetainėje salos ir jų bendruomenės vadinamos neatsiejama kaimiškosios Airijos, jos paveldo dalimi, turinčia ypatingą reikšmę šalies kultūrai. Salas kasdien atskiria potvyniai ir atoslūgiai, su žemynine dalimi jų nejungia tiltai.

Dešimt salų priklauso vadinamosioms Geilų sritims (Gaeltacht) – taip vadinami regionai, kurių kasdieniame gyvenime vyrauja airių kalba. Bene geriausiai žinoma yra Inišmoras: šioje turistų pamėgtoje vietoje, į kurią galima patekti keltu iš Golvėjaus uostamiesčio, neseniai buvo sukurtas Oskarui nominuotas filmas „Salos vaiduokliai“ (The Banshees of Inisherin).

Nekilnojamojo turto savininkai Airijoje gali teikti paraiškas dėl dotacijos, galinčios siekti ir 30 tūkst. eurų, kurią skirtų nenaudojamam nekilnojamajam turtui atnaujinti. Kai pastatas smarkiai suniokotas, galima pretenduoti ir į dar vieną, iki 20 tūkst. eurų dydžio dotaciją. Nauja iniciatyva numato dar didesnę, 84 tūkst. eurų, išmoką: dėl ypatingos infrastruktūros salose statybų kainos gerokai didesnės.

Žmonės domėjosi galimybe persikelti į salą, tarsi tai būtų socialinės paramos projektas.

Susidomėjo net brazilai

Užsienio žiniasklaidai paskelbus, esą Airijos vyriausybė mokės pinigus už atsikraustymą į salas, Dublino iniciatyva sulaukė netikėtos interpretacijos.

Klero salos bendruomenės plėtros koordinatorė Joanne Carroll „Sky News“ pasakojo, kad vos pasklidus žiniai apie dotacijas, per pirmąsias penkias dienas gavo daug laiškų iš užsienio – Maroko, Ispanijos, Portugalijos, net Brazilijos. Žmonės domėjosi galimybe persikelti į salą, tarsi tai būtų socialinės paramos projektas.

Vyriausybė pagalbą skirtų statiniams, pastatytiems ne vėliau kaip 1993 m. ir bent dvejus pastaruosius metus negyvenamiems. Be to, paramos pinigai turi būti panaudoti tik renovacijai, apšiltinimui, sanavimui. Tokiu būdu norima ne tik atgaivinti salas, jų kultūrą. Dublino teigimu, iniciatyvos „Mūsų gyvosios salos“ tikslas – užtikrinti, kad salose gyventų tvari, gyvybinga bendruomenė.

Potencialiems nekilnojamojo turto pirkėjams Airijoje nėra ypatingų kliūčių. ES pilietybę turintiems asmenims tereikia kreiptis dėl leidimo gyventi šalyje ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo atvykimo į šalį.

Brangiau nei žemyne

Vyriausybė akcentuoja, kad salų atgaivinimo strategija buvo parengta po išsamių konsultacijų su vietos bendruomenėmis ir kitomis suinteresuotosiomis šalimis. Tačiau kai kurie salų gyventojai neslepia skepsio.

Klero saloje, žinomoje kaip XVI a. Airijos piratų karalienės Greisės (Grace O'Malley) namai, gyvenantis Humphrey O’Leary kritikavo programoje numatytas sumas. „Per pastaruosius dvejus metus dėl infliacijos ir pragyvenimo išlaidų viskas čia pabrango daugiau nei dvigubai“, – sakė jis „Sky News“ žurnalistui. Vyro manymu, saloje turėtų gyventi bent 400 gyventojų – dabar vos 120.

Iš Niujorko į Klero salą kartu su vyru 2020 m. rugpjūtį persikrausčiusi airių kilmės amerikietė Mariana O’Malley-Finan juokiasi: naujakuriai tikrai nesigailės. Saloje iš tiesų galima gyventi, tik reikia prisitaikyti. Tarkime, nepamiršti, kad iki parduotuvės galima nukeliauti tik kartą per savaitę.

Kiek vyresni nei 30-ies sutuoktiniai yra įmonių konsultantai, todėl dirba nuotoliniu būdu. Airijos vyriausybės dotaciją naujakuriams moteris laiko žingsniu teisinga linkme, tačiau taip pat pastebi, kad kainos saloje gerokai didesnės nei žemyne. „Nesu tikra, kad tai padės išspręsti visas problemas, tačiau tikrai turime nemažai laisvų namų. Net jei į salą atsikraustys viena šeima, tai jau bus teigiamas žingsnis“, – sako ji. Sykiu moteris akcentuoja ir kitas sritis, kurioms turėtų būti skirta daugiau dėmesio: mokesčių mažinimą ar lengvatas.

Jos sutuoktinis Ciaranas gyvenimą saloje vadina kompromisu. Iš pradžių gera pabėgti nuo miesto šurmulio, tačiau ilgėliau pagyvenus atsiskleidžia ir kiti subtilumai.