Pasaulio sanklodą ir tarpusavio santykius dešimtmečiais veikusi tarptautinės teisės sistema remiama dažnai nerašytų „žaidimo taisyklių“, kurių pagal nutylėjimą laikėsi bent jau dauguma valstybių. Štai taip elgtis esą pridera, o šitaip – ne.

Tokių pačių žaidimo taisyklių laikėsi ir Vakarai, bet atėjo D. Trumpas ir ėmė aiškinti, kas jam į galvą šauna: užsimanė Grenlandijos, deda į šuns dienas europiečius. O šie rėkia, kad „sąjungininkai taip nesielgia“, tačiau, panašu, kad nesiruošia daryti nieko daugiau be pasipiktinimo šūkių laidymo.

Šis „pasipiktinimas“ tęsiasi jau daug metų. 2014 m. Vladimiras Putinas sudrebino tarptautinės teisės pamatus, aneksuodamas Krymą, o 2022 m. suvyniojo tarptautinę teisę į laikraštį ir nuleido į klozetą. Kinijai taip pat mažai rūpi įvairiausios taisyklės, tiek skleidžiant ekonominę įtaką, tiek gąsdinant kaimynus teritoriniuose ginčuose.

Tokiame fone ima susidaryti įspūdis, kad vieni europiečiai atkakliai atsisako pripažinti tikrovę ir užsimerkę ir užsikimšę ausis patys sau be perstojo kartoja: taisyklės, taisyklės, taisyklės… Tarptautinių taisyklių sistemos erozija, žinoma, blogas ir pavojingas dalykas, tačiau dar pavojingiau ignoruoti tikrovę ir nieko nedaryti, tikintis, kad viskas tuoj sugrįš į senas vėžes. Apie Europai kylančias rizikas kalbėjomės su Potsdamo universiteto docentu dr. Christianu E. Riecku:

JT jau seniai kalbama apie reformų būtinybę ir iš tiesų užduodame klausimą, kodėl niekaip negalime struktūriškai reformuoti šios organizacijos?

– D. Trumpas pradėjo kadenciją stabdydamas JAV dalyvavimą kai kuriose Jungtinių Tautų organizacijose ir agentūrose. Kritikai teigia, kad taip jis šalinasi tarptautinių normų, bendradarbiavimo ir dialogo, o sprendimo šalininkai retoriškai klausia: kokia prasmė būti tokiose gigantiškose, bet nieko doro nenuveikiančiose struktūrose ir dar jas finansuoti?

– Pradėkime nuo to, kad gyvename daugiašalėje sistemoje, paremtoje „tarptautine tvarka“, ką ši sąvoka beapimtų. Bet kuriuo atveju, ši tvarka koncentruojasi į tarptautines organizacijas. Tuo pat metu reikia pripažinti, kad daugiašalės sistemos efektyvumą mažina didžiųjų galybių tarpusavio varžymasis, o tai daugiapoliarinis tarptautinės tvarkos elementas. Taigi, vienu metu turime ir daugiašališkumą, ir daugiapoliariškumą ir tai kuria tam tikras problemas.

Apskritai, klaidinga būtų sakyti, kad kada nors buvo tarptautinio bendradarbiavimo „aukso amžius“ – didžiosios galios visada varžėsi tarpusavyje, vadovaudamosis savais interesais ir lemiančios tai, kaip veikia tarptautinė tvarka.

Tarptautinės prekybos organizacija stagnuoja dėl didelės Kinijos įtakos, JT Saugumo Taryba stagnuoja dėl visiems mums žinomų priežasčių. Tas pats kalbant apie eilę kitų struktūrų, kurių efektyvumas yra mažas. Kai tai tęsiasi ilgą laiką ir niekas nesikeičia, D. Trumpas, pozicionuojantis save kaip tarptautinės tvarkos ardytoją, kvestionuoja JAV dalyvavimo naudą.

Tarptautinis bendradarbiavimas, kaip ir organizacijos, veikia geriausiai, kai yra technokratinės ir nepolitizuotos. Tuo metu politizuotos struktūros, kaip Saugumo Taryba, veikia sunkiau. JAV santykiai su tokiomis organizacijomis, kaip JT Pabėgėlių reikalų agentūra arba UNESCO buvo sudėtingi jau seniai – gerokai iki D. Trumpo. Kita vertus, tokios struktūros, kaip Pasaulio sveikatos organizacija buvo naudingos JAV, turėjusioms prieigą prie milžiniškų sveikatos duomenų kiekio ir JAV pasitraukimas nustebino.

– Tokiose srityse, kaip karinių konfliktų suvaldymas, JT jau metų metais praktiškai nieko nenuveikė, tačiau vis girdime balsus: „nieko geresnio neturime“. Tai jums neprimena situacijos, kai pagaliu baksnoji lavoną, tikėdamasis, kad jis staiga atgis, nes nieko gyvo aplink nėra?

– Pačiose JT jau seniai kalbama apie reformų būtinybę ir iš tiesų užduodame klausimą, kodėl niekaip negalime struktūriškai reformuoti šios organizacijos? JAV ragina tai padaryti, bet JT nesugeba. Tai yra problema. Tačiau jei valstybės narės ims trauktis iš JT, tai kelia labai rimtus pavojus, todėl šiuo atžvilgiu aš esu D. Trumpo politikos kritikas. Didžiosios valstybės gali sau leisti remtis savo jėgomis ir veikti vienašališkai, tačiau mažesnėms valstybėms reikalingos daugiašalės tarptautinės struktūros.

Christianas E. Rieckas / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kalbame apie tarptautinę tvarką arba nusistovėjusias žaidimo taisykles, tačiau Ukrainą užpuolęs V. Putinas visa tai tiesiog sudaužė į šipulius. Iš pradžių visi buvo šokiruoti, bet, panašu, kad ilgainiui priprato. Kai į karą įsijungė Šiaurės Korėja, niekas praktiškai net nesureagavo. D. Trumpas dabar apšaukiamas „taisyklių pažeidėju“, bet tos taisyklės jau seniai pažeistos.

– Skamba beprotiškai ar ne? Rusija jau seniai buvo globalios sistemos pažeidėja ir buvo galima numatyti, kad anksčiau ar vėliau ji visai nebepaisys jokių taisyklių. Kai tai galiausiai nutiko, nei JT, nei kas nors kitas nesugebėjo sustabdyti Kremliaus nuo agresijos prieš Ukrainą. Vieną galią sustabdyti gali tik kita galia. Taip veikia daugiapoliariškumas, kurio šiandien pasaulyje yra gerokai daugiau, nei prieš 50 metų. Daugiašalė sistema veikia gerai, kai bendradarbiauja didžiosios galios, tačiau V. Putinas nusprendė, kad yra pakankamai galingas veikti vienas, už sistemos ribų.

– Po invazijos Europa ir JAV deklaravo paramą Ukrainai, bet veikė labai lėtai, o paramą tiekė mikrodozėmis, dažniausiai pasiaiškinant, kad reikia laikytis „taisyklių“. Ar jums neatrodo, kad šį kartą „taisyklių laikymasis“ tebuvo priedanga neveiklumui, kurį lėmė ne kas kita, o elementari baimė?

– Ukrainos karo kontekste tai iš tiesų labai panašu į išsisukinėjimą. Ukrainą reikėjo remti daug greičiau ir daug daugiau ir tikroji kliūtis čia yra ne taisyklės, o mąstysena. Ypač Vakarų Europoje, kuri laikosi įsikibusi į taikos meto mąstyseną ir nenorėjo matyti artėjančios katastrofos ženklų, nors V. Putinas jų siuntė labai daug. Europiečiai vis dar tikėjosi, kad sustabdys Kremlių ekonominėmis priemonėmis ir net nemėgino prilygti jam tokiose srityse, kaip gynybos pramonė. Galiausiai mums pritrūko ir išteklių, ir valios.

JAV atveju tokiems sprendimams kartais gali trukdyti nesutarimai dvipartinės sistemos viduje, tačiau kalbant apie karą Ukrainoje buvo matyti ir Joe Bideno administracijos politinės valios trūkumas. Palyginimui, Vokietijoje tam trukdė vien politinės valios trūkumas.

Tačiau yra ir priešingų pavyzdžių, kaip Lenkija, kuri išlaidas gynybai padidino daugiau nei dvigubai. Būtent tai yra geriausias būdas atgrasyti Rusiją nuo naujų agresijų ir geriausią pavyzdį Vakarams rodo Lenkija, Baltijos šalys ir kitos regiono valstybės.

Prancūzija arba Jungtinė Karalystė per menkos, kad žaistų šioje „lygoje“.

– Nepanašu, kad Vakarams įdomus šis pavyzdys. Tarkime, europiečiai, net susirinkę aptarinėti gynybos, vietoje jos aptarinėja D. Trumpą ir jo tarifus. Tai kvepia dviveidyste: europiečiai keikia D. Trumpą dėl prekybos karų, bet gynybą pagal nutylėjimą vis tiek nori palikti ant jo pečių.

– Problema ta pati – mano minėta taikos meto mąstysena. Vakarų europiečiai taip įpratę perkelti gynybą ant NATO arba tiksliau JAV pečių, kad vis dar mėgaujasi prabanga priimti pozą, neva galime sau leisti nefinansuoti gynybos. Pirmosios D. Trumpo kadencijos metu ir po Krymo aneksijos buvo postūmių, bet labai nedidelių – „Zeitenwende“ taip ir neįvyko.

Europoje taip pat egzistuoja problema, kai kalbama apie poreikį finansuoti, bet nelabai aišku, kur nueis pinigai, net jei jų atsiras? Ginkluotei ar algoms? Šiuo atžvilgiu Vokietija yra bene blogiausias pavyzdys: net jei skiriami pinigai, tai nereiškia, kad mūsų gynybiniai pajėgumai išaugs. Vokietija niekaip negali apsispręsti, ar ji nori jokios naudos neduodančios „šliaužiančios“ reformos ar efektyvaus gynybos sistemos restruktūrizavimo. Rusija jau seniai perėjo prie karo meto mąstysenos, o Europa to niekaip nepadaro ir nesuvokia, kad Rusijos ambicijos siekia toliau nei Ukraina.

– Mes kalbame apie tai, kad tarptautinių taisyklių sistemos irimas kelia didelius pavojus, tačiau faktas, kad tai vyksta ir nepriklausomai nuo mūsų norų, autoritarinės valstybės, kaip Rusija, prie to prisitaiko ir net diktuoja tempą. Istorija moko, kad neprisitaikanti pusė paprastai pralaimi, o Europa kaip tik tai ir daro – apismeta, kad niekas nepasikeitė. Europa pyksta, kad JAV nerūpi jos nuomonė dėl derybų, bet pati neturi ką pasiūlyti ir aiškiai laukia, kol karą sustabdys D. Trumpas.

– Europa iš tiesų negali pasiūlyti JAV prilygstančio derybų paketo. Kaip ir taikdariška europiečių misija be JAV dalyvavimo neatrodo efektyvus sprendimas. Kita vertus, europiečiai bent nereikalauja Ukrainos atiduoti jos gamtinių išteklių.

Apskritai, jūsų žodžiuose yra tiesos – Europoje vis dar nėra jausmo, kad reikia skubėti stiprinti gynybą, nors teisybės dėlei reikia pastebėti, kad didelės valstybės visada į tai reaguoja lėčiau, nes nejaučia tokios grėsmės, kaip mažos šalys.

Europos gynyba iš esmės priklauso ne tiek nuo ES struktūrų, kiek nuo nacionalinių vyriausybių, nors teigiamu postūmiu galime laikyti tai, kad Europos Komisija darosi lankstesnė ir pritaria bendrų lėšų naudojimui gynybai stiprinti. Visgi, faktas, kad pastaroji iniciatyva nėra lemiamas veiksnys. Tai priklauso nuo nacionalinių biudžetų ir politinių sprendimų.

– Gal tuomet reikėtų mažiau burnoti ant D. Trumpo, nes jis turi galią ir moka žaisti V. Putinui įprastus žaidimus be taisyklių, ko nepasakysi apie europiečius? Galbūt D. Trumpo strategija atrodo „negraži“, bet ji pragmatiška.

– Tačiau tai veikia tik didžiosioms galioms. Prancūzija arba Jungtinė Karalystė per menkos, kad žaistų šioje „lygoje“. Iš vienos pusės, D. Trumpo nenuspėjamumo taktika atrodo efektyvi, bet ilgalaikėje perspektyvoje ji kelia riziką, kad Vašingtonu nebetikės ne tik jo oponentai, bet ir sąjungininkai, o nori ar ne, to reikia, jei ketini išlaikyti bent kiek ilgalaikę tvarką. Tarptautinius santykius galima suvokti kaip tęstinę derybų seriją ir kuo mažiau yra pasitikėjimo, tuo sunkiau ir sunkiau vyks kiekvienos derybos.

Keldama reikalavimus dėl Grenlandijos ir Panamos kanalo D. Trumpo administracija kuria pavojingą precedentą – pirmą kartą per daugiau nei šimtmetį pasuka JAV politiką į imperines vėžes.

Nežinome, ką apie visa tai galvoja D. Trumpas ir ar jis geba pamatyti save kitų akimis. Taip, jis pasitelkia galią, siekdamas savų interesų, bet supervalstybės gali naudoti galią ne tik kaip prievartos instrumentą, bet ir kaip būdą ne griauti, o keisti žaidimo taisykles, pritaikyti jas naujiems poreikiams ir iššūkiams. Tai daug naudingiau tarptautinio bendradarbiavimo sistemai.

Ar tai kels daugiau įtampos ES viduje? Taip. Ar tai lems valstybių pasitraukimą iš ES? Ne.

– D. Trumpas ir daro kažką panašaus. Gal mums nepatinka jo retorika, bet iš esmės jis sako: vaikinai, sena sistema nebeveikia – darykime kitaip.

– Jei tai padeda pagreitinti Europos gynybos stiprinimą – gerai. Tačiau jis veliasi į sunkiai suprantamus konfliktus. Tarkime, Kanada yra turbūt artimiausia JAV sąjungininkė ir tegu ji neatitinka tam tikrų Vašingtono lūkesčių, kam veltis į peštynes su geriausiu draugu? Kai kas sako, kad D. Trumpo retorika tėra „trolinimas“, derybinė taktika. Na, tai pamatysime ateityje. Jei tai tėra tik žodžiai, aš pasidžiaugsiu, bet faktas yra tas, kad D. trumpas nenuspėjamas ir mes tiesiog nežinome, kur jis pasiribos žodžiais, o kur imsis veiksmų. Nematau nieko blogo, jei JAV užima griežtesnę poziciją oponentų atžvilgiu, bet labai norėčiau, kad su sąjungininkais visgi galėtų susikalbėti. Mums reikia naujos bendros sistemos? Puiku, kurkime ją kartu. Beje, tai ne tik JAV, bet ir europiečių pastangų reikalas. Turime atgaivinti savo demokratines sistemas, įkvėpti joms naujos jėgos ir tada kartu stiprėjantys Vakarai bus rimtesnis atgrasymo veiksnys, nei atskirai JAV ar Europa. Turime pripažinti naujas realijas ir mūsų padarytas klaidas. Juk populistinių jėgų augimą Europoje didele dalimi lemia rinkėjų nusivylimas esamomis sistemomis. Ši problema, beje, kursto nesutarimus ir JAV visuomenėje. Globalizmas lėmė tai, kad atsirado daug laimėtojų ir pralaimėtojų ir mūsų vyriausybinės sistemos nesugebėjo tinkamai imtis šio iššūkio arba bent jau daugybė rinkėjų taip galvoja.

Ironiška, bet besikeičiančių globalių sistemų pamokas geriau išmoko ne Vakarai, o Globaliųjų Pietų šalys, greitai prisitaikiusios prie naujų realijų ir išmokusios jomis pragmatiškai pasinaudoti.

– Daug kalbėjome apie tai, ką Europa turėtų daryti, bet, deja, iš esmės vis dar nedaro. Baltijos šalims ir kitiems mūsų kaimynams saugumo reikia čia ir dabar, o ne kai prancūzai su vokiečiais ir italais sugalvos. Ar nenutiks taip, kad mūsų regiono šalys pasakys Briuseliui, žinote ką? Eikite velniop, o mes eisime su „piktais“ amerikiečiais.

– Skirtis tarp Vakarų ir Centrinės bei Rytų Europos šalių yra akivaizdi. Pastarosios yra aiškiai labiau orientuotos į transatlantinį bendradarbiavimą, o pirmosios – į ekonominius poreikius ir „Europos suverenumą“.

Ar tai kels daugiau įtampos ES viduje? Taip. Ar tai lems valstybių pasitraukimą iš ES? Ne. Bent jau aš tokio scenarijaus nematau. Veikiau yra tikimybė, kad gali formuotis daugiau vidinių sąsajų, orientuotų į regioninius interesus, kaip kad Višegrado grupė. Ir tai būtų normalu. Kodėl visi turi žiūrėti vien į prancūzus su vokiečiais?