Dialogas su Rusija: ką gali tekti aukoti?

LRT.lt kalbinti politologai sako, kad ant derybų stalo gali gulti net ir pasidalijimo įtakos sferomis klausimas. „Jei amerikiečiai susitartų su rusais, netgi pasidalytų įtakos sferomis, mes, mano supratimu, liktume ir labai saugiai gyventume vakarietiškame pasaulyje. Toks scenarijus galimas, tik šiuo atveju turėtume atsisakyti savo, kaip demokratijos skleidėjos regione, tapatybės“, – kalba politologas Laurynas Jonavičius.

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojo L. Jonavičiaus, bandymas užmegzti politinį Vakarų dialogą su Rusija gali būti naudingas, o Donaldui Trumpui tapus naujuoju JAV prezidentu – ir labai tikėtinas.

„Bendradarbiavimas, iš racionalizmo perspektyvos žiūrint, visuomet yra naudingesnis nei priešprieša. Todėl, naujam JAV prezidentui pradėjus eiti pareigas, iš to, ką jis kalba, tikėtina, kad jis sieks bendradarbiauti.

Ir pati Rusija nori bendradarbiauti, jai taip pat tai naudingiau. Problema – kokios to bendradarbiavimo sąlygos, pagal kokias taisykles jis vyks ir ką gaus iš to bendradarbiaujančios pusės“, – svarsto LRT.lt pašnekovas.

Jis bandys sakyti, kad jo asmeninis ego toks stiprus ir jis toks žavus, kad jam pavyks susitarti ir pasiekti sandėrį su Rusija.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis pritaria, kad didžiausias klaustukas – kortos ant derybų stalo, tačiau, pasak jo, derybos apskritai gali neįvykti.

„D. Trumpas, teigiantis, kad yra antisisteminis politikas, bandys elgtis kitaip, nei iki jo buvę prezidentai, valstybės sekretoriai. Jis bandys sakyti, kad jo asmeninis ego toks stiprus ir jis toks žavus, kad jam pavyks susitarti ir pasiekti sandėrį su Rusija.

Tačiau nebūtinai taip įvyks ir neaišku, kas bus „ant stalo“, dėl ko bus deramasi“, – kalba Š. Liekis.

Interesų susikirtimų – labai daug

Bene daugiausia pagrindo bendradarbiauti, pasak L. Jonavičiaus, turi Rusija ir JAV: „Rusai nori bendradarbiauti, nes jiems tai būtų naudinga ekonomiškai, statuso prasme jiems tai leistų atsisėsti prie vieno stalo ir kalbėti kaip lygus su lygiu su amerikiečiais, galbūt dalytis pasaulį.

Amerikiečių prioritetas turbūt yra kova su terorizmu, ekonomikos stiprinimas, ir čia Rusiją bent jau teoriškai jie mato kaip galimą partnerį, nes Rusija demonstruoja norą kovoti su ISIS, kitais radikalais. JAV tai yra ir ekonomikos klausimas, visų pirma ta prasme, kad atsitraukimas nuo pasaulio policininko vaidmens, visiškai teoriškai kalbant, yra ekonomiškai naudingesnis: nereikia leisti pinigų karams, saugumui pasaulyje palaikyti.“

Kaip pažymi pašnekovas, žiūrint iš Rusijos ir JAV pozicijų, bendradarbiavimas būtų abipusiai naudingas, tačiau pasaulyje yra ne tik rusai ir amerikiečiai.

„Esame mes, Europa, Ukraina, kitos šalys, kurių interesai yra specifiniai, visiškai kitokie ir kuriems tai, kad amerikiečiai bendradarbiaus su Rusija kovodami su ISIS, yra nei šilta, nei šalta. Bet jei mainais už tą kovą rusams bus formaliai ar neformaliai suteikta veto teisė dėl NATO plėtros, dėl Ukrainos judėjimo į vieną ar į kitą pusę, natūralu, kad kai kurie veikėjai, tarp jų ir Lietuva, turbūt bus baisiausiai nepatenkinti tokiu bendradarbiavimu. Bazė bendradarbiavimui yra, tačiau tai dar nereiškia, kad tas bendradarbiavimas bus sėkmingas, nes interesų susikirtimų yra labai daug“, – kalba L. Jonavičius.

Bet jei mainais už tą kovą rusams bus formaliai ar neformaliai suteikta veto teisė dėl NATO plėtros, dėl Ukrainos judėjimo į vieną ar į kitą pusę, natūralu, kad kai kurie veikėjai, tarp jų ir Lietuva, turbūt bus baisiausiai nepatenkinti tokiu bendradarbiavimu.

VDU politologas Š. Liekis pastebi, kad dabartinės aplinkybės nesukuria saugios atmosferos NATO narėms prie rytinių Aljanso sienų, todėl dialogo užmezgimą vadina natūralia alternatyva, sprendžiant susidariusią situaciją. Pašnekovas neatmeta galimybės, kad ant derybų stalo gali gulti pasidalijimo įtakos sferomis korta.

„Priemonės, į kurias dabar investuojama, akivaizdu, trumpuoju ir netgi vidutiniuoju laikotarpiu nėra pakankamos Baltijos šalims ar Lenkijai apginti. Visi tai puikiai supranta, todėl kaip apie vieną iš alternatyvų įtampai mažinti natūraliai visą laiką diskutuojama apie sankcijų panaikinimą, sandėrių dėl įtakos zonų, netgi teritorinių, sudarymą. Akivaizdu, kad politikos planuotojai apie tokius dalykus visada kalba, galvoja, ir vienokie ar kitokie pasiūlymai visą laiką yra ant stalo“, – teigia Š. Liekis.

Dėl saugumo gali tekti atsisakyti kai kurių interesų?

Paklaustas, ar D. Trumpo pradėtas dialogas su Rusija gali atitikti mūsų interesus, Š. Liekis sako, kad pirmiausia mums patiems reikia suprasti, kokie iš tiesų yra tie mūsų interesai.

„Reikia ne vien tik kalbėti, kad Rusija yra revizionistinė jėga, mažų mažiausiai mėginanti perdalyti sienas Rytų ir Centrinėje Europoje. Mes žinome, kad taip yra, bet reikia žinoti ir kalbėti apie tai, ko tokio tipo derybose ir sandėriuose mes siekiame kaip valstybė. Politikos planuotojai, politikai, strategai turėtų aiškiai įvardyti, dėl ko jie daugiausiai ir mažiausiai norėtų susitarti“, – pažymi Š. Liekis.

Apie poreikį nusibrėžti interesus kalba ir L. Jonavičius. Pasak jo, žvelgiant į tai, ko pastaraisiais metais siekė ir ką darė Lietuva, akivaizdu, kad mes visuomet skatinome Rytų partnerystės, Rytų Europos šalių prisijungimo prie ES, jų demokratizacijos idėją.

„Tai negalėtų būti įgyvendinta, jei dabar amerikiečiai derėtųsi su rusais dėl galimybės bendradarbiauti Irake, Sirijoje. Šis klausimas būtų nustumtas į darbotvarkės paraštes, padėtas giliai į stalčių, kas reikštų, kad būtų išlaikomas status quo – Ukraina liktų padalyta, NATO plėtros, ES narystės perspektyva nenumatyta. Šia prasme mūsų interesų neatitiktų.

Tačiau jei savo interesu laikome tai, kad norime gyventi saugiai, ekonomiškai klestėti, neturėti saugumo iššūkių kaimynystėje, hipotetiškai, jei amerikiečiai susitartų su rusais, netgi pasidalytų įtakos sferomis, mes, mano supratimu, labai aiškiai liktume vakarietiškoje pusėje, labai saugiai gyventume vakarietiškame pasaulyje. Toks scenarijus galimas, tik šiuo atveju turėtume atsisakyti savo, kaip demokratijos skleidėjos regione, tapatybės“, – kalba L. Jonavičius.