Varšuva ir Kijevas vienas kitą supranta iš pusės žodžio

Politologai konstatuoja, kad tarp Lenkijos ir Ukrainos užsimezgė ypatingi santykiai, kurie po “oranžinės” revoliucijos įžengė į naują fazę.

Kijevas jaučia skolą Varšuvai, sugebėjusiai užkirsti kelią galimam kraujo praliejimui, kai Ukrainoje praėjusių metų pabaigoje kunkuliavo aistros, galėjusios bet kurią akimirką pavirsti smurtu.

Įsiveržė kaip meteoras

Vokietijos laikraštis “Frankfurter Allgemeine Zeitung” nurodo, kad vis dar gaunama naujų įrodymų, kaip ryžtingai Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis kartu su tuometiniu užsienio reikalų ministru Vladislavu Cimoševičiumi įsikišo į revoliucinius įvykius praėjusių metų lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje - labiausiai lemiamu momentu.

Praėjus vos kelioms dienoms po suklastotų lapkričio 21 dienos rinkimų, A.Kvasnevskis nusprendė perimti iniciatyvą į savo rankas, kai dar buvo galima tik spėlioti, ar opozicijos protestai Kijevo gatvėse nebus nuslopinti jėga.

Lenkijos prezidentas į Ukrainos įvykius įsiveržė kaip meteoras, sukeldamas didelę sumaištį Briuselyje, kuris, kaip liudijo vėlesni Europos Sąjungos (ES) veiksmai, buvo aiškiai sutrikęs ir nežinojo ko griebtis, nurodo laikraštis.

Privertė sėsti prie derybų stalo

“Frankfurter Allgemeine Zeitung” pažymi, jog A.Kvasnevskio ir jo kolegos - Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus tarpininkavimo misiją palengvino tai, kad jie, atvykę į Kijevą, rado prezidentą Leonidą Kučmą visiškai sugniuždytą. Pasak laikraščio, šeimininkas “neviltį skandino alkoholyje”, bet prie derybų stalo sėstis nenorėjo.

Tarpininkams galiausiai pavyko L.Kučmą įkalbėti pradėti derybas. Jose vyravusias nuotaikas “Frankfurter Allgemeine Zeitung” perteikia šiais žodžiais: “Derybų dalyviai, beveik visi buvę komunistai, vienas kitą suprato iš pusės žodžio, laisvai kalbėjo rusiškai ir kalbėjo taip greitai, kad ES tarptautinių reikalų koordinatoriaus Chavjero Solanos vertėja suspėti perteikti bent pagrindinių minčių santrauką neturėjo jokių šansų. Pokalbiuose, užtrukusiuose iki išnaktų, dominavo lenkai, nors konflikto dalyviai ilgai nebuvo nusiteikę leistis į kompromisus”.

Pagaliau L.Kučma sutiko, kad antrasis rinkimų turas būtų pakartotas.

Labai tiko tarpininko vaidmeniui

A.Kvasnevskis kaip tarpininkas ukrainiečių batalijose dėl valdžios tiko geriau kaip niekas kitas dėl įvairių aplinkybių. Lenkijos prezidentas buvo paskutinės komunistinės vyriausybės narys, garsėjantis savo sugebėjimais užmegzti nuoširdų pokalbį su sunkiausiu pašnekovu.

Bet svarbiausia buvo tai, kad A.Kvasnevskis jau anksčiau pelnė pagarbą Kijeve, kai gynė Ukrainos vadovybę nuo JAV įtūžio, kilusio po to, kai Vašingtono administracija galutinai nustatė, jog ukrainiečiai Sadamui Huseinui pardavinėjo modernius radarus, taip grubiai pažeisdami tarptautinį embargą.

Tada A.Kvasnevskis pirmą kartą tapo tarpininku ir pasiūlė sandėrį: ukrainiečiai išperka savo kaltę prieš Vašingtoną, pasiųsdami į Iraką savo karių kontingentą.

Siekis dominuoti svarbiame regione

Tarpininkavimo Kijeve misiją, suprantama, padiktavo ne vien Varšuvos noras sutrukdyti kraujo praliejimui kaimyninėje slavų valstybėje, bet ir siekis plėsti savo įtaką svarbiame Europos regione, esančiame ties ES riba.

Lenkija buvo viena iniciatorių, kad Briuselyje gimtų ES geros kaimynystės politikos deklaracija. Šio dokumento tikslas - mažinti riziką, susijusią su migracijos procesais, didinti kaimynių pasitikėjimą.

Lenkija pastaraisiais metais ėmėsi ne vienos iniciatyvos, kad Rytų Europos valstybėse, pirmiausiai priklausančiose NVS, įsitvirtintų demokratija ir rinkos ekonomika, pažymi Prancūzijos laikraštis “Le Figaro”. Žingsnis po žingsnio Lenkija tapo geriausia Ukrainos lobiste. Kaip tik su šia valstybe Varšuva parengė strateginės partnerystės planą.

Lenkija dabar turi visas sąlygas tapti svarbiausia geros kaimynystės politikos vykdytoja. Ji turi 1200 km ilgio bendrą sieną su Rusija, Baltarusija ir Ukraina. Varšuvą su Ukraina ypač sieja pastarosios vakarinė dalis, kur gyvena daug etninių lenkų.

Tiesa, dviejų tautų santykiai praeityje buvo labiau priešiški nei draugiški. Antrojo pasaulinio karo metu dabartinėje Vakarų Ukrainoje veikę lenkų ir ukrainiečių partizanai nuolat kaudavosi tarpusavyje, o įtūžį po pralaimėjimo dažniausiai išliedavo ant vietos gyventojų, nelabai kreipdami dėmesio į jų tautybę.

Dabar abiejų tautų lyderiai tikina, kad naujų santykių istoriją reikia pradėti nuo švaraus lapo.

Tapo advokate

Varšuva, kaip ir Madridas, inicijavęs Barselonos procesą Viduržemio jūros baseine, tapo savo kaimynių advokate, raginančia ES nepavirsti neįveikiama tvirtove ir nenuleisti naujos “geležinės” uždangos, kuri tik padidintų įtampą prie besivienijančios Europos sienų, pažymi “Le Figaro”.

Prancūzijos laikraštis nurodo, kad Lenkijos susidomėjimas kaimynėmis, esančiomis į rytus nuo Bugo, pirmiausiai paaiškinamas geopolitinėmis priežastimis. Varšuva apdairiai žiūri į Rusijos vis dar keliamą grėsmę. Žinoma, Maskva nekelia grėsmės Lenkijos teritoriniam vientisumui, bet dabar atsiranda naujų pavojų. Vienas jų - ekonominė priklausomybė.

Sunkus uždavinys

Įsitikinusi, kad prisijungimas prie ES yra vienintelis patikimas būdas kaimynes nuvesti demokratijos ir rinkos ekonomikos keliu, Varšuva šiandien aiškiai pasisako už Ukrainos narystę ES. Bet ar Varšuvai pavyks įkalbėti savo partnerius Briuselyje, dar nežinia.

Kol kas ES veikėjai apie tai kalba labai nenoriai, jie nenori pyktis su Rusija, iš kurios ES gauna maždaug 15 proc. naftos ir dar daugiau dujų.

Rusijai vis dar sunku susitaikyti su mintimi, kad Ukraina gali atsikratyti Maskvos vidinio kiemo statuso. Bet Varšuva vis dėlto pasiryžusi padėti Kijevui įsijausti į naują - kandidatės į ES - vaidmenį.