Rusija iškilmingai paminėjo savo pirmojo prezidento 75-metį

Rusijoje vakar plačiai paminėtas pirmojo jos prezidento Boriso Jelcino 75-asis gimtadienis. Ta proga Kremliuje vyko didelės iškilmės, kuriose dalyvavo šalies politikos elitas ir daug svečių iš viso pasaulio.

Kai vengiama priekaištų

Kremliaus Georgijaus salėje jubiliatą sveikino buvę JAV, Vokietijos, Ukrainos lyderiai Bilas Klintonas, Helmutas Kolis, Leonidas Kučma, Baltarusijos ir Kazachstano prezidentai Aleksandras Lukašenka ir Nursultanas Nazarbajevas. Iškilmėse dalyvavo Rusijos politikos elitas.

Televizija NTV pranešė, kad kvietimo negavo pirmasis ir paskutinysis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas, kuris savo antipatijų B.Jelcinui neslepia iki šiol, kaip ir Maskvos meras Jurijus Lužkovas, jubiliejaus išvakarėse smarkiai sukritikavęs pirmojo prezidento valdymo epochą.

Bičiuliškus ryšius su buvusiu Kremliaus šeimininku vienu metu palaikė Algirdas Brazauskas. Abu jie priklausė tai pačiai partijai - SSKP - ir joje ėjo aukštas pareigas.

Ministro Pirmininko A.Brazausko atstovė spaudai Nemira Pumprickaitė į “Kauno dienos” klausimą, kaip kadenciją baigęs Lietuvos Prezidentas pasveikino savo buvusį kolegą, vakar atsakė: “Niekaip, bent iki šio momento. Bet jeigu būtų buvę nuspręsta pasveikinti, tai jau ir būtų buvę padaryta”.

Neretai Lietuvos politikai viešai nedemonstruoja savo kontaktų su kolegomis Rusijoje, nes vengia priekaištų, kad buvusi metropolija jiems tebedaro įtaką.

Sveikinimo laišką gimtadienio proga B.Jelcinui nusiuntė Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, atostogaujantis Meksikoje.

Pasirašė sienų sutartį

1997 metų rudenį Lietuva pasiekė didelę diplomatinę pergalę - tuometiniai Lietuvos ir Rusijos prezidentai A.Brazauskas ir B.Jelcinas Kremliuje pasirašė valstybinės sienos sutartį. Lietuvos delegacijos narys, tuometinis vidaus reikalų ministras, dabar Seimo narys Vidmantas Žiemelis, “Kauno dienos” paprašytas prisiminti tas dienas, sakė: “Nors tada Rusijos lyderis buvo po neseniai jam padarytos operacijos, bet atrodė pakankamai žvalus ir energingas. Tuo įsitikinau tiek per įtemptas derybas, tiek per bendrą vakarienę po sutarties pasirašymo, kur buvo abiejų valstybių vadovai.

Jelcinas man padarė geranoriško žmogaus įspūdį. Jo požiūris į Lietuvą kaip į nepriklausomą valstybę smarkiai skyrėsi, lyginant su kitais Rusijos atstovais, kurie į mūsų šalį vis dar žiūrėjo iš didžiavalstybinių pozicijų. Jelcinas, mano požiūriu, jau tada buvo išsilaisvinęs iš vidaus - atsikratęs komunistinių dogmų ir stereotipų. Jis neretai priimdavo sprendimus, kuriuos jam tarsi padiktuodavo kažkoks vidinis balsas. Tokių politikų, kaip jis, Rusijoje - vienetai”.

V.Žiemelio nuomone, pirmasis Rusijos prezidentas daug padarė, kad Lietuva visiškai atkurtų savo valstybingumą: “Vadovaujant Jelcinui, Rusija 1991 metų rudenį oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Jis dėjo pastangas, kad būtų pasirašyta valstybinės sienos sutartis, kurios ratifikavimą Valstybės Dūma po to ilgai vilkino. Jelcino indėlis buvo tikrai didelis, išvedant iš mūsų krašto Rusijos kariuomenę”.

“Mudu esam dideli draugai”

Rusijos ir Lietuvos valstybinės sienos sutarties pasirašymo išvakarėse mūsų šalies atstovai dėjo pastangas, jog siena būtų šiek tiek pakoreguota, kad pasienyje esantis gražus Vištyčio ežeras būtų pasidalytas maždaug per pusę.

Kai po dokumentų pasirašymo ceremonijos Lietuvos žurnalistai paklausė, kaip išspręstas Vištyčio klausimas, B.Jelcinas, apglėbęs A.Brazauską per pečius, pasakė: “Su ponu Brazausku mudu esam dideli draugai, todėl šį klausimą būtinai išspręsim teigiamai, kad Lietuva neliktų nuskriausta”.

Deja, klausimo sprendimas pateko į biurokratų rankas ir buvo numarintas, Lietuvai atiteko tik siauras Vištyčio ruoželis.

Derybos dėl archyvų

V.Žiemelis prisimena ir kitą kelionę į Maskvą, kai 1992 metais teko vesti derybas dėl kai kurių archyvų atgavimo. “Tik su B.Jelcino palaiminimu atgavom archyvines baudžiamąsias bylas, kurias parsivežėm iš Uljanovsko. Tuometinio mūsų valstybės vadovo Vytauto Landsbergio paprašiau, kad jis paskambintų Rusijos prezidentui ir paprašytų tas bylas atiduoti. B.Jelcino atsakymas buvo trumpas: “Jokių problemų”. V.Žiemelis atkreipė dėmesį į dar vieną pirmojo Rusijos prezidento būdo bruožą: “Kai ką nors nuspręsdavo, tuoj pat duodavo savo padėjėjams nurodymą sprendimą vykdyti”.

Stebisi Lenino ir Stalino populiarumu

Komentarų, kuriuose vertinama B.Jelcino epocha ir jis pats kaip asmenybė, pastarosiomis dienomis Rusijos žiniasklaidoje nestinga. Kartu ir jam pačiam kyla nemažai mįslių.

Interviu laikraščiui “Vedomosti” Maskvos literatūros instituto profesorė Marieta Čiudakova, beje, garsėjanti savo simpatijomis Baltijos valstybėms, B.Jelciną kaip politiką taip įvertino: “Per 1991-ųjų rugpjūčio pučą abejonės jo nekankino - Borisas Nikolajevičius nepradėjo įrankių nuo stalo rankioti po vieną, o čiupo ir patraukė staltiesę. Triukšmingai pabiro visa sovietų valdžia - Stalinas ir Leninas ir dar priedo bolševikų surengtas spalio perversmas”.

1991-aisiais taip atrodė, bet Rusija - sunkiai prognozuojama valstybė. Ir štai pirmasis Rusijos prezidentas po penkiolikos metų stebisi, kodėl komunistų dievaičiai vis dar gyvi rusų atmintyje.

“Mano sudaromame įžymiausių praėjusio šimtmečio politikų sąraše nebus nei Lenino, nei Stalino, kuriuos tebedievina dalis mūsų politikų ir paprastų žmonių. Ir man tai yra mįslė”, - sakė B.Jelcinas interviu laikraščiui “Izvestija”, išspausdintame vakar.

“Tai juk taip paprasta - perskaityti istorinius dokumentus, suvokti, kiek aukų patyrė šalis, kiek milijonų žmonių gyvybės neteko dėl šių politikų barbariškumo ir nežmoniškumo. Bet ne, Stalinas tebėra populiarus, o Leninas - mauzoliejuje Raudonojoje aikštėje”, - pridūrė jis. B.Jelcinas šalies vadovo pareigas ėjo nuo 1991 metų iki 1999-ųjų gruodžio 31 dienos, kai Naujųjų metų išvakarėse netikėtai paskelbė atsistatydinantis iš šalies vadovo posto ir savo įpėdiniu paskyrė tuomet ne itin gerai žinomą Vladimirą Putiną.

Pirmasis Rusijos prezidentas gimė 1931 metų vasario 1 dieną Sverdlovsko srities Butka Talickio rajono kaime.