Teisinio šou žvaigždė

Paramą kovojusiems su Butlerio aktu pažadėjusi Amerikietiškųjų pilietinių laisvių sąjunga taip pat nesnaudė ir pasitelkė tikrą to meto teisės legendą – Clarence’ą Sewardą Darrow (1857–1938).

Tuo metu šis teisininkas jau buvo tapęs įžymybe ne tik dėl savojo amato išmanymo, bet ir dėl ištobulintų oratoriaus bei aktoriaus įgūdžių, kurie bemaž kiekvieną procesą paversdavo įsimintinu teisiniu šou.

Jis taip pat nevengdavo kontroversiškų bylų ir dažnai mesdavo iššūkį vyraujančioms visuotinėms nuostatoms.

Antai dar 1907 m. C. S. Darrow ryžosi ginti marksistuojančius kalnakasių profesinės sąjungos lyderius, kuriems buvo pateikti kaltinimai įsitraukus į sąmokslą nužudyti buvusį Aidaho valstijos gubernatorių Franką Steunenbergą (1861–1905) , o 1924 m. jis atstovavo dviem dėl „filosofinių“ priežasčių keturiolikmetį pagrobusiems bei nužudžiusiems Čikagos jaunuoliams – Nathanui Freudenthaliui Leopoldui jaunesniajam (1904–1971) ir Richardui Albertui Loebui (1905–1936).

Matyt, C. S. Darrow, net ir apsiskelbęs agnostiku, buvo giliai įtikėjęs, kad kiekvienas asmuo, net ir didžiausia visuomenės šiukšlė, turi teisę į gynybą teismo salėje.

Teigiama, kad jis neretai imdavosi bylų, kurių įtariamiesiems grėsdavusi mirties bausmė, ir didžiajai daliai jų (įskaitant minėtus paauglio pagrobėjus bei žudikus) jam pavykę nuo jos išsukti.

„Netikiu neapykantos įstatymu. Gal ne visada esu ištikimas savo idealams, tačiau tikiu meilės įstatymu ir manau, kad neapykanta niekur neveda. Norėčiau sulaukti meto, kai žmogus mylės kitą žmogų negalvodamas apie odos spalvą ar tikėjimą. Kol jis neateis, mes nebūsime civilizuoti“, – 1926 m. pareiškė C. S. Darrow, gindamas juodaodžių Sweetų šeimos narius (šie paleido šūvius į jų namą šturmavusią baltųjų minią ir, žuvus vienam baltaodžiui, buvo apkaltinti žmogžudyste).

Diskursas Biblijos tema

„Ar jūs teigiate, kad viską Biblijoje reikia suvokti pažodžiui?“ – įpusėjus teismo procesui per kryžminę W. J. Bryano apklausą paklausė C. S. Darrow.

„Manau, kad viską Biblijoje reikia priimti taip, kaip ten pateikiama. Kai kurios Biblijos vietos pateikiamos vaizdingai, pavyzdžiui „Jūs esate žemės druska.“ Neteigčiau, kad žmogus iš tikrųjų buvo druska arba kad jis turėjo buvo pritvinkęs druskos, tačiau druskos sąvoka vartojama kalbant apie Dievo pagalbą žmonėms“, – atsakė tris kartus į JAV prezidento postą kandidatavęs demokratas.

Karikatūra: W. J. Bryanas – Demokratų partijos atstovas, 41 valstybės sekretorius, triskart kandidatas į JAV prezidentus, labai religingas žmogus ir aršus evoliucijos teorijos propagavimo priešininkas. Jis tapo vienu pagrindinių kaltintojų Beždžionių byloje, dar 1906 m. iliustracijoje jis jau buvo pavaizduotas kaip Mozė, spinduliuojantis radikalizmo ir konservatizmo spinduliais, laikantis savąją Dešimties Dievo įsakymų versiją. / Scanpix nuotr.

„Bet kai skaitote, kad Jonas prarijo banginį, arba atleiskite, banginis prarijo Joną – kaip jūs tai interpretuojate pažodžiui?“ – paklausė teisininkas.

„Kai skaitau, kad didelė žuvis prarijo Joną... ten nesakoma, kad „banginis“, – įgelti pabandė W. J. Bryanas.

„Ar tikrai? Jūs įsitikinęs? – atkirto C. S. Darrow.

„Aš taip atsimenu – didelė žuvis. Ir aš tuo tikiu – tikiu Dievu, galinčiu sukurti banginį ir sukurti žmogų, ir galinčiu priversti juos abu daryti tai, ko Jam reikia“, – samprotavo politikas.

„Pone Bryanai, ar Naujajame Testamente nesakoma „banginis“? – dar kartą paklausė gynėjas.

„Nesu tikras. Man susidarė įspūdis, kad sakoma „žuvis“, bet tai visiškai nesvarbu. Aš tik atkreipiau jūsų dėmesį į tai, kur sakoma „žuvis“, o ne „banginis“, – išsisukinėjo W. J. Bryanas.

„Bet Naujajame Testamente sakoma „banginis“, ar ne?“ – neatlyžo C. S. Darrow.

„Gali ir taip būti. Negaliu tiksliai prisiminti, ką apie tai skaičiau“, – teigė W. J. Bryanas.

„Biblijoje sakoma, kad Jozuė įsakė Saulei sustoti tam, kad pailgėtų diena, ar ne, jūs tuo tikite?“ – kiek vėliau, nuo banginio ir didelės žuvies diskurso prie kitos panašios temos perėjo C. S. Darrow.

„Tikiu“, – trumpai atsakė politikas.

„Ar manote, kad tuo metu Saulė judėjo aplink Žemę?“ – išprovokuoti apklausiamąjį pabandė advokatas.

„Ne. Aš tikiu, kad Žemė sukasi aplink Saulę“, – išsisuko W. J. Bryanas.

„Ar tikite, kad žmonės, įamžinę šį pasakojimą, manė, kad dieną galima pailginti arba kad saulę galima sustabdyti?“ – vėl provokavo kaltinamojo gynėjas.

„Nežinau, ką jie manė“, – atkirto Demokratų partijos atstovas, kuris per labai trumpą laiką nepastebimai iš kaltintojo pats tapo negailestingai dorojamu kaltinamuoju.

„Jūs nežinote?“ – paklausė kaltinamojo gynėjas.

„Manau, kad jie konstatavo faktą, neišreikšdami savų minčių“, – atsakė buvęs Jungtinių Valstijų valstybės sekretorius (41-asis).

Teismo vaidinimas tęsėsi

C. S. Darrow jau ruošėsi vėl pakartoti tą patį klausimą, tačiau jį pertraukė į teisėją kreipęsis kaltintojų teisininkas.

Šis tvirtino, kad C. S. Darrow kamantinėjimas su byla nesusijęs, tačiau 41-asis JAV valstybės sekretorius pats paprašė tęsti diskursą ir teisėjas tai leido.

„Ar jūs manote, kad asmuo įamžinęs šį veikalą (aš manau, kad tai buvo Jozuė), Jozuės knygą, manė, kad Saulė sukasi aplink Žemę?“ – vėl į puolimą perėjo C. S. Darrow.

„Aš manau, kad jis buvo įkvėptas“, – atsakė W. J. Bryanas.

„Ar galite atsakyti į mano klausimą?“ – spaudimą didino teisininkas.

„Jeigu leistumėte užbaigti pasisakymą“, – atsakė apklausiamasis.

„Tai paprastas klausimas, bet tęskite“, – kiek atsitraukė C. S. Darrow.

„Negalite tikėtis, kad mano atsakymo trukmė atitiks jūsų klausimo trukmę“, – įgėlė apklausiamasis, ir salėje pasigirdo juokas.

„Ne. Bet galima numatyti, kad atsakymas bus ilgesnis“, – atkirto teisininkas ir salėje vėl pasigirdo kvatojimas.

„Aš tikiu, kad Biblija yra įkvėpta, įkvėpus autorių ar tą, kuris ją įamžino, taip, kaip buvo nurodyta, ir aš nežinau, ar jis viską suprato apie dalykus, kuriuos teko įamžinti“, – samprotavo W. J. Bryanas.

„Kas tai įkvėpė? Ar manote, kad tas, kuris tai įkvėpė, tikėjo, kad Saulė sukasi aplink Žemę?“ – vėl prie savo grįžo C. S. Darrow.

„Manau, kad tai įkvėpė Visagalis ir Jis galėjo pasitelkti tuo metu suprantamą kalbą“, – išsisukti pabandė politikas.

„Galėjo...“ – provokavo C. S. Darrow.

„Užuot vartojęs kalbą, kurios nebuvo galima suprasti iki gimstant Darrow“, – įgėlė atsakantysis vėl išprovokuodamas kvatojimą ir plojimus salėje.

Mokytojas liko šone

Formali šio teisinio cirko vaidinimo priežastis buvo tikras ar tariamas J. T. Scopeso nusikaltimas prieš naująjį įstatymą, tačiau jau labai greitai bei nepastebimai pagrindinis įtariamasis tarsi buvo nustumtas į šalį.

Jis iš esmės tapo antraeiliu personažu bei stebėtoju ir užleido vietą fundamentalias priešybes įkūnijantiems vyresniems politikos bei teisės vilkams.

C. S. Darrow teismo salėje tarsi atstovavo ne tiek patį kaltinamąjį, kiek progresyvų, liberalų, prie besikeičiančio pasaulio prisitaikantį, daugiau ar mažiau kritinį mąstymą, t. y. tai, ką trumpistai abipus Atlanto mūsų dienomis vadina „leftizmu“ (angl. „leftism“), o W. J. Bryanas, net ir būdamas vienu žymiausių to meto Demokratų partijos (angl. „The Democratic party“) veikėju, agitavo už „tikrąsias“, amžinąsias ir fundamentaliąsias vertybes.

Įamžino: Beždžionių byla paliko savo pėdsaką ir amerikietiškoje popkultūroje, antai animacinio serialo „Simpsonai“ („The Simpsons“) serija „Beždžionės kostiumas“ („The Monkey Suit“), pasirodęs 2006 m. (17 sezonas, 21 serija), yra įkvėptas būtent šios bylos. / Scanpix nuotr.

„Pone Bryanai, ar tikite, kad pirmoji moteris buvo Ieva?“ – apklausai artėjant prie pabaigos paklausė C. S. Darrow.

„Taip“, – atsakė W. J. Bryanas.

„Ar jūs tikite, kad ji tiesiogiai buvo sukurta iš Adomo šonkaulio?“ – vėl paklausė įkyrus teisininkas.

„Tikiu“, – vėl atkirto politikas.

„Gal netyčia žinote, kaip savą žmoną gavo Kainas?“ – provokuoti liudininką bandė teisininkas.

„Ne, pone, palikau šį klausimą išsiaiškinti agnostikams“, – karčiai nukirto W. J. Bryanas.

Po proceso – mirtis

Abu jie per kryžminę apklausą vis ginčijosi, aptarinėdami įvairiausias temas iš Senojo bei Naujojo Testamentų pasakojimų ir, matyt, taip būtų kapojęsi dienų dienas, jeigu ne teisėjas Johnas Tate’as Raulstonas (1868–1956).

Šis buvo kaltinamas šališkumu bei priešiškumu J. T. Scopeso atžvilgiu, tačiau net ir jam, matyt, pikti bei beprasmiai, visą posėdį trukę abstraktūs ginčai religinių pasakojimų temomis įgriso iki gyvo kaulo, tad galiausiai jis vožė plaktuku bei paskelbė atidedantis posėdį kitos dienos rytui.

Audringai 1925 m. liepos 10 d. prasidėjęs teismo procesas truko vienuolika dienų (baigėsi 1925 m. liepos 21 d.), o jo kulminacija bei atomazga buvo tokie pat absurdiški, kaip ir užuomazga, pradžia bei pagrindinė dalis.

Kaltinamasis J. T. Scopesas buvo pripažintas formaliai kaltu ir netrukus dėl techninių formalių klaidų taip pat formaliai išteisintas.

Iš teismo proceso jis galėjo išeiti aukštai iškėlęs galvą, t. y. išgarsėjęs pasauliniu mastu ir dalies žmonių akyse tapęs kovos su atsilikimu, tamsumu bei religiniu fanatizmu simboliu.

C. S. Darrow jau buvo žinomas, o dabar po šios keistos bylos jo gyvosios legendos statusas tik dar labiau sustiprėjo, tad vėlesniais laikais jo asmeninės savybės ir kovos teismo salėje tapo įkvėpimu ne tik įvairiems pjesių bei scenarijų kūrėjams, bet ir pačiai Lisai Simpson.

„O kas nutiko triskart į JAV prezidentus kandidatavusiam demokratui, 41-ajam valstybės sekretoriui?“ – paklaustų išsiblaškęs prašalaitis.

Atsakymas: „Ogi nieko ypatingo.“

Jis formaliai laimėjo bylą ir, praėjus keletui dienų po proceso baigties, 1925 m. liepos 26 d. numirė miegodamas, kraujui išsiliejus į smegenis (t. y. nuo apopleksijos).

Matyt, jo organizmas taip sureagavo į sėkmę teismo salėje, nors prielaidos, kad politiką pribaigė įkyrus ir atkaklus C. S. Darrow puolimas, taip pat nereikėtų atmesti.