Popiežius Benediktas XVI savo darbą atliko. Bažnyčia liko stipri, visgi jai reikia naujo vedlio, kuris sugebės tęsti pradėtą darbą – puoselėti bažnytines tradicijas. Ar toks žmogus atsiras? Ir kas jis bus?

Konservatyvus požiūris

Josephas Ratzingeris visą gyvenimą skyrė bažnytinei tradicijai sergėti.

Teologas akademikas, daugelio knygų, tarp jų – trilogijos apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, autorius J.Ratzingeris dažnai būdavo laikomas tarsi nutolusiu nuo Vatikano intrigų ir kasdienio vadovavimo Bažnyčiai.

Tačiau Benediktas XVI nebuvo nutolęs nuo Bažnyčios. Priešingai. Dievo rotveileris ketvirtį amžiaus puoselėjo tradicinį Bažnyčios mokymą, nevengdamas pastabų tiems, kurie bando tradicijas išstumti.

Benediktas XVI drąsiai nepritarė viskam, kas nedera su tradiciniu Bažnyčios mokymu.

Tiesa, skirtingai nei jo pirmtakas Jonas Paulius II, Benediktas XVI dažniau laikėsi atokiau nuo viešumos. Galbūt dėl amžiaus, galbūt dėl to, kad buvo iš prigimties uždaresnio būdo.

J.Ratzingeris mieliau užsiėmė akademine ir ideologine veikla. Per Antrąjį Vatikano susirinkimą (1962–1965 m.) jis net buvo pagrindinis teologijos ekspertas, o 1981 m. Jonas Paulius II paskyrė jį buvusios Inkvizicijos (dabar – Tikėjimo doktrinos kongregacijos) prefektu.

Nors atrodė, kad Benediktas XVI vargu ar bus toks mylimas tikinčiųjų kaip jo pirmtakas, jų pagarbą Benediktas XVI pelnė labai greitai.

Pontifikas neslėpė, kad jo tikslas – atgaivinti tikėjimą tradiciniu Bažnyčios mokymu Vakaruose ir plėsti šį mokymą naujuose kraštuose Azijoje, Afrikoje bei Lotynų Amerikoje.

Kalbos apie įpėdinį

Benediktas XVI, priimdamas sprendimą pasitraukti, leido suprasti, kad šiuo metu Bažnyčiai reikia veiklaus lyderio. Ir labai tikėtina, kad savo įpėdinį Benediktas XVI yra numatęs. Žinoma, jis turėtų būti ideologiškai artimas.

Tiesa, tie, kurie stebi įvykius Vatikane, sako, kad prognozuoti konklavos baigtį – tai tas pats, kaip burti iš kavos tirščių.

Kai kas mano, kad Šventasis Sostas grįš italams į rankas, kiti prognozuoja, kad Sostas gali atitekti kam nors iš Šiaurės Amerikos, Afrikos ar Azijos. Visgi ne taip svarbu, kurios šalies ar net žemyno atstovas taps Romos katalikų bažnyčios vadovu.

Veikiau svarbiausias klausimas – ar šis žmogus sugebės išlaikyti Bažnyčios tradicijas ir tęsti Benedikto XVI darbą?

Kova už vertybes nebus lengva. Tačiau Benediktui XVI pavyko užtikrinti ideologinį Bažnyčios tęstinumą ir jis, regis, tiki, kad tai pavyks jo įpėdiniui.

Popiežiaus brolis 89 metų Georgas Ratzingeris pabrėžė, jog naująjį Romos katalikų bažnyčios vadovą pontifikas mato kaip jauną žmogų, kuris "galėtų tvarkytis su šių laikų problemomis".

Akivaizdu, kad svarbų vaidmenį renkant naująjį Romos katalikų bažnyčios vadovą suvaidins pretendentų amžius. Antra, vykstant konklavai gali išsiskirti pozicijos dėl konservatyvumo. Šis požiūrių skirtumas išryškėjo ir renkant Benediktą XVI.

Tačiau tada laimėjo tęstinumo šalininkai, kurie Jono Pauliaus II vietoje matė jo idėjų tęsėją ir artimą bičiulį.

Britų "The Guardian" pakomentavo: "Benedikto XVI popiežiavimas teologiškai, politiškai ir organizaciniu požiūriu buvo Jono Pauliaus II popiežiavimo tąsa su visais to trūkumais ir pranašumais, negalima identifikuoti nė vieno liberalaus kandidato į Benedikto XVI vietą."

Sulaužė "tabu"

Benediktas XVI įeis į istoriją kaip pirmasis nuo viduramžių laikų pasitraukęs iš posto Bažnyčios vadovas.

Paryžiaus kardinolas André Vingt-Trois pabrėžė, kad Benediktas XVI sulaužė "tabu".

"Jis atsisakė kelių šimtmečių praktikos ir išreiškė nuomonę, kad yra ne tik teisėta, bet galbūt net naudinga popiežiui ...> pasitraukti iš savo pareigų, – komentavo kardinolas. – Bet kokiu atveju tai išlaisvinantis veiksmas ateičiai. ...> Artimiausią šimtmetį, manau, nė vienas iš Benedikto XVI įpėdinių nesijaus morališkai įpareigotas likti iki mirties."

Jam pritarė Milano kardinolas Angelo Scola: "Tai, kaip jis sakė, (daroma – red. past.) Bažnyčios labui."

Benediktas XVI niekuomet neslėpė, kad ne Šventasis Sostas – jo prioritetas, o tai, ką jis turi atlikti šiame poste.

Dar 2004 m. būdamas kardinolu vienam Italijos dienraščiui jis užsiminė, kad ateityje neatmes laiko limitų. Po šešerių metų savo poziciją jis netiesiogiai pakartojo vokiečių žurnalistui Peteriui Seewaldui.

"Taip. Jeigu popiežius aiškiai suvokia, kad fiziškai, psichologiškai ir dvasiškai nebepajėgia tvarkytis su savo posto pareigomis, tada jis turi teisę ir, tam tikromis aplinkybėmis, prievolę atsistatydinti", – sakė 2010 m. popiežius.

Bažnyčia plečiasi, todėl laiko bei dėmesio skirti naujiems tikintiesiems reikia daug ir būtina užtikrinti, kad Bažnyčios mokymas išlaikys tęstinumą.

Benediktas XVI neabejotinai tai suvokia. Ir vargu ar Vatikaną persekioję skandalai yra popiežiaus pasitraukimo priežastis.

"VatiLeaks" skandalas, sudrebinęs Vatikaną

Popiežiaus liokajus Paolo Gabriele, dirbęs Vatikane nuo 2006 m., italų žurnalistui Gianluigi Nuzzi atskleidė daug Vatikano paslapčių, tarp jų – Bažnyčios problemas dėl mokesčių, katalikiškų institucijų finansavimą, vaikų seksualinio išnaudojimo skandalus ir slaptas derybas su atskilusiais griežtosios linijos tradicionalistais. G.Nuzzi vėliau slaptus popiežiaus dokumentus išklojo savo knygoje "Jo Šventenybė. Slapti popiežiaus Benedikto XVI dokumentai" ("Sua Santità. Le carte segrete di Benedetto XVI"). P.Gabriele buvo vienas iš nedaugelio, galėjusių patekti į privačius popiežiaus apartamentus. Todėl informacijos nutekinimo skandalas asmeniškai labai sukrėtė Šventąjį Tėvą. Vatikano atstovas Federico Lombardi tada sakė: "Tai išmėginimas, tiesiogiai jį paveikęs; popiežius jaučiasi itin įskaudintas fakto, kad į šią istoriją įsitraukęs asmuo, kuris buvo jam artimas, kurį jis gerai pažinojo, mylėjo ir gerbė."

Benediktas XVI: faktai apie popiežių

• Benediktas XVI, kuris anksčiau buvo žinomas kaip Josephas Ratzingeris, gimė 1927 m. balandžio 16 d. Marktlio prie Ino miestelyje Bavarijoje – pietinėje Vokietijos žemėje, kurioje dauguma gyventojų yra katalikai.

• Jis buvo įšventintas į kunigus 1951-aisiais, maždaug tuo pačiu metu, kaip ir jo vyresnysis brolis Georgas. Tais pat metais jis tapo teologijos docentu, o būdamas vos 30-ies apsigynė teologijos daktaro laipsnį.

• 1958 m. pradėjo dėstyti teologiją Freizingo kolegijoje. J.Ratzingeris vėliau dėstė keliuose kituose Vokietijos universitetuose, tarp jų – Bonos, Miunsterio ir Rėgensburgo.

• Būdamas 50-ies, J.Ratzingeris tapo Miuncheno ir Freizingo arkivyskupu, o netrukus buvo įšventintas į kardinolus.

• Jaunystėje būsimasis popiežius kurį laiką priklausė Adolfo Hitlerio jaunimo organizacijai ("Hitlerjugend"). Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, J.Ratzingeris buvo paimtas į kariuomenę ir tarnavo priešlėktuvinės gynybos dalinyje. 1945 m. amerikiečių kariai J.Ratzingerį buvo paėmę į nelaisvę. Paleistas į laisvę J.Ratzingeris pasirinko teologijos studijas ir tapo kunigu.

• Didžiausią karjeros šuolį J.A.Ratzingeris atliko 1981 m., kai Katalikų bažnyčiai vadovavo Jonas Paulius II. Tada jis paskirtas Vatikano tikėjimo mokslo kongregacijos prefektu.

• Teigiama, kad J.Ratzingerį su velioniu popiežiumi Jonu Pauliumi II siejo ypač glaudus ryšys. Iš gretimų šalių kilę dvasininkai visuomet rasdavo bendrą kalbą. Abu tarpusavy ne tik kalbėjo vokiškai, bet ir laikėsi vienodos nuomonės abortų legalizavimo, moterų šventinimo į kunigus, šeimų kūrimo klausimais.

Kaip renkamas naujasis popiežius?

Popiežiaus atsistatydinimas numatytas bažnytinės teisės kodekse, tačiau ši nuostata įgyvendinama retai. Popiežius renkamas konklavoje, kurioje dalyvauja 117 Kardinolų kolegijos narių. Iš viso kardinolų yra 203. 67 dabartiniai kardinolai, kurie dalyvaus konklavoje, buvo paskirti Benedikto XVI, likusieji 50 – Jono Pauliaus II. Daugiau nei pusė jų, 61, yra iš Europos (21 iš Italijos), 19 iš Lotynų Amerikos, 14 iš Šiaurės Amerikos, po 11 iš Afrikos bei Azijos ir vienas – iš Okeanijos.

1975 m. įvesta pataisa neleidžia konklavoje dalyvauti kardinolams, kurių amžius siekia daugiau nei 80 metų.

Atsakingas už konklavos darbą yra Kardinolų kolegijos dekanas. Kolegija tarpuvaldžiu valdys Bažnyčią, o jai vadovaus dabartinis valstybės sekretorius Tarcisio Bertone.

Tradicija numato, kad popiežius renkamas iš kardinolų, nors teoriškai konklava galėtų rinkti bet kurį tikintįjį. Konklava trunka tol, kol išrenkamas popiežius. Rinkimai vyksta Siksto koplyčioje. Naujas popiežius išrenkamas tada, kai vienam kandidatų paramą išreiškia du trečdaliai ir vienas kardinolas. Jonas Paulius II buvo įvedęs taisyklę, kad, neišrinkus popiežiaus 12 dienų, įsigalioja paprastosios daugumos taisyklė. Tačiau Benediktas XVI taisyklę panaikino norėdamas, kad kardinolai pasiektų konsensusą.

Kardinolams draudžiama bendrauti su išoriniu pasauliu, taip pat draudimas galioja aptarnaujančiam personalui. Visiems griežtai draudžiama kalbėti apie konklavą. Už tai gresia atskyrimas nuo Bažnyčios. Prieš prasidedant konklavai Siksto koplyčia uoliai apieškoma, kad joje nebūtų slaptų mikrofonų arba vaizdo stebėjimo įrangos.

Po kiekvieno balsavimo biuleteniai suskaičiuojami ir deginami krosnyje. Dūmai yra matomi visiems, susirinkusiems Vatikane. Jei dūmai – juodi, popiežius neišrinktas, jei balti – išrinktas.

Išrinktam kandidatui užduodamas klausimas, ar jis sutinka eiti popiežiaus pareigas. Tada paklausiama, kokį vardą naujasis popiežius pasirinks. Galiausiai popiežius pasirodo Šv. Petro bazilikos balkone.