Aušvico memoriale minimos ilgai ignoruoto romų genocido 75-osios metinės

Be 6 mln. žydų, sunaikintų tokiose stovyklose kaip Aušvicas, naciai per Antrąjį pasaulinį karą išžudė daugybė kitų mažumų narių, įskaitant 250-500 tūkst. romų ir sinčių.

Sinčių grupei priskiriami žmonės, kadaise atkeliavę iš Indijos ir apsigyvenę Vakarų ir Vidurio Europoje, o romais paprastai vadinami daugiausia Rytų Europoje gyvenantys jiems giminingi žmonės. Kadangi čigonų terminas daugelio laikomas įžeidžiamu, šios grupės paprastai bendrai vadinamos romais.

Penktadienį vyksiančioje atminimo ceremonijoje taip pat turėtų dalyvauti Vokietijos užsienio reikalų viceministras Michaelis Rothas (Michaelis Rotas). Jis prieš savo vizitą reiškė apgailestavimą, kad apie sistemingą romų bendruomenių naikinimą per Antrąjį pasaulinį karą didžioji visuomenės dalis menkai informuota.

„Per ilgai stūmėme daugiau kaip 500 tūkst. sinčių ir romų genocidą iš savo istorinės atminties ir leidome didžiausią etninę mažumą Europoje išstumti į mūsų visuomenės paribius, – neseniai kalbėjo M. Rothas. – Mums tenka atsakomybė užtikrinti, kad šių aukų kančių istorija nebūtų užmiršta ir kad nusistatymas prieš čigonus išnyktų iš žmonių protų“.

Atminimo ceremonijos stovykloje, esančioje pietų Lenkijoje, kuri per karą buvo okupuota vokiečių pajėgų, rengiamos praėjus lygiai 75 metais nuo akcijos, per kurią buvo nužudyti paskutinieji iš Aušvico-Birkenau „čigonų šeimų stovykloje“ laikytų kalinių.

Organizatoriai sakė, kad minėjime dalyvaus apie 20 išgyvenusių žmonių – daugiausia romų ir sinčių, tačiau taip pat keletas žydų. Renginį organizuoja Vokietijos sinčių ir romų centrinė taryba, taip pat Lenkijos romų asociacija, bendradarbiaudamos su Aušvico-Birkenau valstybiniu muziejumi.

Popiežius atkreipė dėmesį į romų tautą

Per karą romų bendruomenių nariai buvo tremiami, sterilizuojami, žudomi per masinius sušaudymus okupuotose Sovietų Sąjungos teritorijose, taip pat mirties stovyklų dujų kamerose. Daugelis jų mirė nuo bado ir ligų. Nors ši etninė grupė patyrė didžiulių kančių, prireikė kelių dešimtmečių, kad jos atstovai sulauktų bent menkų pripažinimo ir teisingumo žingsnių.

Tik 1982 metais tuometis Vakarų Vokietijos kancleris Helmutas Schmidtas (Helmutas Šmitas) viešai paskelbė, kad sinčiai ir romai „buvo persekiojami dėl rasinių priežasčių“ ir kad „šie nusikaltimai prilygsta genocido aktui“.

Romų holokausto siaubai yra nepaneigiama mūsų istorijos dalis, bet ilgą laiką Europa užsimerkdavo prieš tai, kas yra įvykę.

Pastaruoju metu buvo pasiekta daugiau pažangos. 2012 metais Berlyne buvo atidengtas memorialas šių persekiojimų aukoms. Dar po trejų metų Europos Parlamentas paskelbė rugpjūčio 2-ąją Europos romų holokausto atminimo diena.

Šiemet prieš balandžio 8-ąją minimą Tarptautinę romų dieną JAV Kongresui buvo pateiktas svarstyti abiejų pagrindinių partijų iniciatyva parengtas projektas, kuriame sakoma, kad „romai praturtino mūsų naciją“ ir kad jie buvo „kiekvienos europiečių migracijos į Jungtines Valstijas dalis nuo pat kolonijinių laikų, susiedami mūsų šalį su Europa ir kurdami transatlantinį ryšį“.

Penktadienį JAV valstybės reikalų sekretorius Mike'as Pompeo (Maikas Pompėjas) paskelbė kreipimąsi, kuriuo ragina „visas vyriausybes imtis žingsnių kovai su netolerancija prieš romus ir įgalinti jų visavertį dalyvavimą visuomeniniame ir ekonominiame gyvenime“.

Popiežius Pranciškus taip pat pabrėžė iki šiol romų patiriamą diskriminaciją – net ir Romoje.

Šią savaitę kai kurie Europos žmogaus teisių gynimo lyderiai taip pat paminėjo romų genocidą.

„Romų holokausto siaubai yra nepaneigiama mūsų istorijos dalis, bet ilgą laiką Europa užsimerkdavo prieš tai, kas yra įvykę“, – sakė Europos Tarybos generalinis sekretorius Thorbjornas Jaglandas (Torbjornas Jaglandas).

„Turime pareigą užbaigti šią dešimtmečius trukusią tylą“, – pridūrė jis.