Oranžinės revoliucijos lyderiais nusivylę ukrainiečiai rytoj rinksis prie balsadėžių. Jie turės spręsti sunkią dilemą: kuris blogis geresnis?

Kas liko po revoliucijos?

Kaip rodo apklausos, populiariausias kandidatas šių metų Ukrainos prezidento rinkimuose yra Regionų partijos pirmininkas Viktoras Janukovyčius. Tas pat, kuris 2004 m. suklastojo rinkimus ir tapo Oranžinės revoliucijos priešu. Ar jo pergalė reikš demokratinės revoliucijos pralaimėjimą?

"Galimą V.Janukovyčiaus išrinkimą prezidentu vadinti Oranžinės revoliucijos pralaimėjimu būtų netikslu, nes ne jo pralaimėjimas prezidento rinkimuose prieš penkerius metus reiškė Oranžinės revoliucijos pergalę, – dienraščiui teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas Povilas Žielys. – Didžiausias Oranžinės revoliucijos laimėjimas buvo ne konkrečių politikų pergalė ar pralaimėjimas prezidento rinkimuose, o pilietinis Ukrainos žmonių protestas prieš rinkimų klastojimą ir jų politinių teisių pažeidimą."

Tiesa, dauguma nešališkų Ukrainos politologų pripažįsta, kad Oranžinė revoliucija jau yra pasibaigusi nesėkme.

"Ši revoliucija atnešė laisvus rinkimus, bet neprivertė pasikeisti Ukrainos politinio elito, – aiškino P.Žielys. – Kol šalies politikai – nesvarbu, "prorusiški" ar "provakarietiški", – nepaklus savo kuriamiems įstatymams, nesuvoks teisės viršenybės principo svarbos, tol eiliniams ukrainiečiams atrodys, jog Maidane jie stovėjo veltui arba stovėjo per trumpai."

JAV Kolumbijos universiteto politologas Robertas Legvoldas teigia, kad Oranžinės revoliucijos lyderiai partnerystę paaukojo dėl asmeninių ambicijų.

"Jėgos, kurios 2004 m. užtikrino Oranžinės revoliucijos pergalę, neturėjo darnos arba impulso partnerystei. Ir kai viršų paėmė asmeninės ambicijos bei partijas palaikančių finansinių ir pramoninių klanų interesai, viskas pradėjo byrėti", – tinklalapiui "Voice of America" sakė jis.

Mundurus išsipurvino visi

"Oranžinės" jėgos, kurios greitai pamiršo savo vertybes ir visus penkerius metus ginčijosi dėl valdžios, pralaimėjo. Bet svarbiausias Oranžinės revoliucijos laimėjimas – demokratija – gyvuoja toliau. Štai kodėl dabar Ukrainos prezidento rinkimuose varžosi 18 kandidatų, o tarp jų – ir prorusišku demokratijos priešu anksčiau vadintas V.Janukovyčius, po 2004 m. išlikęs politikoje, nes jį remia stambios verslo grupės. Dabar jį palaiko beveik trečdalis ukrainiečių.

Demokratijos ir europeizacijos šauklys V.Juščenka irgi dalyvauja rinkimuose, bet jam tikriausiai po pirmos kadencijos teks palikti prezidento postą. Tai lėmė ne tik nuolatiniai "oranžinių" vaidai ir 24 operacijos, atliktos šalies vadovui po to, kai bandyta jį apnuodyti.

V.Juščenkos reitingus smukdo Ukrainos ekonominė padėtis. Bendrasis vidaus produktas sumažėjo 15 proc., valstybei teko kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą. O ir užsienio partneriai nepadėjo prezidentui įgyvendinti rinkimų pažadų Ukrainą atvesti į ES ir NATO. Štai kodėl dabar kyla abejonių netgi dėl to, ar V.Juščenkai pavyks surinkti bent 5 proc. rinkėjų balsų.

Jo buvusi bendražygė J.Tymošenko turi maždaug penktadalio tautiečių palaikymą ir, kaip prognozuojama, su V.Janukovyčiumi turėtų patekti į antrą rinkimų etapą. Tačiau dabar net Vakarų apžvalgininkai abejoja, ar Ukrainos premjerė bus tinkama šalies vadovė.

Didžiosios Britanijos laikraštis "Financial Times" rašė, kad Ukrainai labiausiai reikalingas stabilumas, kuris būtinas, kad ekonomika būtų atgaivinta. Dabartinė premjerė, pasak leidinio apžvalgininkų, linkusi imtis populistinių priemonių, pavyzdžiui, riboti kainas.

"J.Tymošenko yra visiška stabilizuojančios jėgos priešingybė", – reziumuoja "Financial Times".

Staigių posūkių nebus

Nors politinė kova labai nuožmi, šiandien Ukraina jau nebestovi kryžkelėje, kurioje buvo atsidūrusi 2004 m. pabaigoje. Pagrindiniams kandidatams nekyla abejonių, kad valstybė turi būti demokratiška ir europietiška. Keletas energetikos krizių padėjo suprasti, kad konfliktai su Rytų kaimyne valstybei tik pakenks. Todėl dabar abu pagrindiniai kandidatai pasisako už normalų dialogą su Rusija. Tautą skaldantį NATO klausimą kol kas stengiamasi palikti ramybėje.

Maskva, tikriausiai išmokusi 2004 m. pamoką, šįkart akivaizdžiai nesikiša į Ukrainos prezidento rinkimus. Tačiau sau palankiausią kandidatą Kremlius tikrai jau išsirinko. Kai kurie analitikai įsitikinę, kad neseniai įvykęs Vladimiro Putino ir J.Tymošenko rankos paspaudimas turėjo gilesnę prasmę.

Tačiau nei ji, nei V.Janukovyčius nebus Maskvos statytiniai. Per penkerius metus sustiprėjo ukrainiečių tautiniai jausmai, įsibėgėjo demokratinis valdymo procesas. Todėl, kad ir kas laimėtų rinkimus, didesnių posūkių Ukrainos politikoje tikėtis neverta. Visiems aišku, kad ant naujo šalies vadovo pečių užgrius tos pačios problemos: politinis nestabilumas, paralyžiuota ekonomika, korupcija.