Amsterdamas yra Amsterdamas: pirmyn į Olandijos sostinę!

Miestai – lyg moterys, jie kvepia skirtingai. Tarkim, Paryžius dvelkia kvepalais ir puvėsiais, Viena- kava ir obuolių nuograužomis, Los Andželas - įkaitusiomis dulkėmis, Rio de Žaneiras-vandenynu ir kokoso pienu, Klaipėda - lietumi ir mazutu, Vilnius - rudeniu ir pavasariu. O koks gi Amsterdamo kvapas? Daugelio ten pabuvusiųjų teigimu, Olandijos sostinė kvepia laisve. Tai pajunti vos atvykęs ir įkvėpęs nors gurkšnelį laisviausio pasaulyje miesto oro.

Kiekvienas miestas garsus savaip...

Traukinys paskutinįsyk pūkšteli ir sustoja. Tu išlipi iš savo vagono ir atsiduri Centrinėje traukinių stotyje. Tave iškart apninka jausmas, kad atsidūrei anapus televizoriaus ekrano. Ten, kur kuriamas animacinis filmas “Tikrieji vaiduoklių medžiotojai”. Beje, tokį fantastinių personažų rinkinį net ir animaciniame filme ne visada išvysi.

Kad pasisotintų egzotikos aromatu, bet kokio mažesnio Europos miesto gyventojui užtenka išvysti japonę su panašiu į paukščio lizdą apdangalu ant galvos ir įspūdingų dydžių juodaodį, kuris vilki dryžuotą kalinio pižamą, o ant rankų laiko raudonu kaspinu papuoštą šunytį. Kiekvienas didesnis miestas savaip žymus: Londonas garsus pankais, Paryžius - valkatomis, Rio de Žaneiras - paplūdimio skurdžiais, Stokholmas - Karlsonu, Kaunas - apsukriais vertelgomis, o Amsterdamas - narkotikais.

Keliauji miesto centro link ir tavo jautrią keliauninko nosį pradeda dirginti saldokas kvapelis. Jį skleidžia narkotikai. Nustėręs pastebi, kad šalia šiukšlių dėžių, taip pat ir pačiose dėžėse daug panaudotų švirkštų.

Štai ji tikroji laisvė!

Jei nori į save atkreipti dėmesį, po Amsterdamą vaikščiok atrodydamas taip, kaip atrodo tvarkingiausios pasaulio valstybės tvarkingiausias valdininkas: su nepriekaištingai išlygintu kostiumu, brangiu kaklaraiščiu ir it kardo ašmenys spindinčiais batais. Jeigu mėgsti rengtis taip, kaip rengiasi “Adamsų šeimynėlės” herojai, Olandijos sostinėje niekas net akies krašteliu į tave nepažvelgs. Kuo kvailiau atrodai, tuo čia esi “savesnis”. Bendro vaizdo negadina begalė plonomis plieninėmis grandinėmis prie tvorų, tiltų atkalčių, netgi namų durų prikabintų dviračių. Dėl to nėra ko stebėtis, nes Amsterdame knibždėte knibžda vagių.

Jei kas – kvieskit policiją!

Tai pirmi žodžiai iš brošiūros, kurią gali rasti ant “Estheria” viešbučio telefonų staliuko. Jei apsistoji viešbutyje su “kvanktelėjusiu“ pavadinimu, vargu ar gali tikėtis, kad ramiai ir saugiai pailsėsi. Brošiūra tai patvirtina. Be dešimčių viešnamių ir sadomazochistų klubų telefonų, čia gali rasti instrukciją tam atvejui, jei persirūkysi hašišo ar persivalgysi haliucinogeninių grybų. Taigi pirmygtinai rekomenduojame nepradėti panikuoti, o nušliaužti iki artimiausio telefono ir paskambinti policijai.

Atmynęs dviračiu, turinčiu mėlyną švyturėlį, tvarkos saugotojas nuveš tave ten, kur sulauksi neatidėliotinos medicininės pagalbos. Ten greičiausiai įteiks dar vieną, smulkesnę instrukciją, kurios laikantis tavęs nebeištiks antras priepuolis. Brošiūra baigiama vadinamąja “Golden Drug Rule”, kitaip – “Auksine narkomanų taisykle”, kuri sako:

“You can allways more take but you can’t take less”. Pažodžiui išvertus iš anglų kalbos, šis posakis reikštų: “Dozę galima padidinti, bet jokiu būdu jos negalima sumažinti”.

Žydintis miestas

Olandų sostinėje taikiai sugyvena du visiškai priešingi miestai. Viena vertus, Amsterdamas – pasaulinio masto paleistuvystės židinys. Antra vertus, tai jaukus, nuostabiai išvaizdus miestukas, kurį be vargo atpažinsi iš siaurų kreivų gatvelių, namukų smailiais stogais, gausybės kanalų ir pakeliamųjų tiltų. Ant kanalų krantų prisiglaudė tylūs, prabangūs rajonai, kuriuose nė su žiburiu neaptiksi stiliaus “seksas- narkotikai- rokenrolas” gyvenimo. Likimo ironija: būtent dėl palaido Amsterdamo stiliaus jis ir lankomas viso pasaulio laisvuolių.

Ištisus metus mieste šlaistosi tokia turistų gausybė, kokia net sapnuoti nesisapnuoja nei Žydrajam krantui, nei Karibų baseino šalims. Ir visi leidžia pinigus! Legalizavusi narkotikus, Olandijos vyriausybė surado aukso veršį, kuris nenuilsdamas gausina valstybės iždą. Spręskite patys: jei Amsterdamo gatvėse nešiugždėtų magiška žolelė, o vitrinose nesistaipytų legendinės moterys, manote, kas nors ryžtųsi įveikti jūras, marias, tūkstančius kilometrų sausumos kelio, kad apsilankytų drėgnoje Europos provincijoje? Aišku, kad ne. O dabar... Dabar Amsterdamas pritraukia daug daugiau keliautojų nei Europos Sąjungos (ES) sostinė Briuselis. Nors šiaip jau belgų išaugintos tulpės nė kiek ne prastesnės už olandų. Paprasčiausiai Belgijos (taip pat ir ES) sostinėje negali ant kanalo kranto atsisėdęs parūkyti narkotikų, ten nėra ir stikliniuose languose sėdinčių azijiečių moterų.

Raudonoji propaganda

Bet yra fantazijų ir norų, kurių geriau nė nepradėti leisti į gyvenimą. Nes pačios fantazijos ir norai daug patrauklesni nei tada, kai jie tampa realybe. Šią niekuo nepridengtą realybę gali pajusti ir pamatyti nuvykęs į žymujį “Red Light District”-“Raudonųjų žibintų” rajoną.

Teks pripažinti, kad vitrinų “eksponatai” tavęs nevaro iš proto. Labai jau jie tolimi nuo moterų idealo. Ir savo formomis, ir veidelių skaistumu. Užtat prieš tave stovi visas trečiojo pasaulio “internacionalas”- Afrika, Azija, Lotynų Amerika. Europai daugiausiai atstovauja krizės kamuojamos buvusios liaudies demokratijos šalys. Pojūčiai labai panašūs į tuos, kuriuos, lankydamiesi zoologijos sode, jaučia vaikai: jie apžiūrinėja žvėris, žvėrys apžiūrinėja juos. Žvėrys - abejingi, vaikai - sujaudinti. Skirtumas čia tik toks, kad suaugusiųjų zoologijos sode gali užsukti į narvą. Gerai suaugusiesiems! Ir lovos niekas neverčia taisyti... Jei tarp “Raudonųjų žibintų” atsiradai siekdamas kitų tikslų, būtent norėdamas praplėsti savo akiratį, tau čia turėtų būti nuobodu. Geriau užsukti į vieną iš dviejų čionykščių sekso muziejų. Įėjęs į vidų, tikrai nustebsi: gausybė eksponatų parinkti profesionaliai ir taip, kad kuo plačiau būtų atspindėta žmonijos erotinė veikla. Malonu, o ir naudos turi! Ką gi, tada apsilankyk erotiniame “Cassa Rossa” teatre. Nieko panašaus neišvysi nei Tailande, nei (juo labiau) Paryžiuje.

Kita Amsterdamo pusė

Iki soties prisižiūrėjus savo kūną pardavinėjančių moterų ir iki valiai prisikvėpavus marihuanos persunkto oro, ateina laikas, kai visa tai po truputį ima nusibosti. Ir tada pamatysi visai kitokį Amsterdamą. Netikėtai atrasi, kad lankaisi tyliame, kanalų išraižytame ir žalumoje paskendusiame Europos patriarchaliniame miestelyje. Jo dizainas fantastiškai priderintas prie gamtovaizdžio: beveik visi čionykščiai nameliai apsupti sodų ar mažų parkų. Šeimininkų fantazijos tiesiog neribotos: gėlės bei lapai savo glėbiuose laiko inkarus ir senovinius dviračius. Kompozicija papildoma mediniais ratais, moliniais indais, malūnų sparnais.

Dar viena Amsterdamo ypatybė - ant namų langų nepamatysi užuolaidų. Kadaise miesto gyventojai mokėjo specialų mokestį už tai, kad jų langai buvo uždengti. Mokestį panaikino, tačiau miestiečiai taip ir neįprato slėptis nuo svetimų žvilgsnių. Juolab kad daugelis jų gyvena prie kanalų krantinių prišvartuotuose kateriuose ir laivuose. Taip, tai ne klaida: čia glaudžiasi ne tik hipiai (buvusieji ir esantys), bet ir garbūs Amsterdamo piliečiai. Prie katerių ir laivų išvysi daugybę prabangių mašinų. Tačiau dažniausiai miesto gyventojai važinėja dviračiais. Itin įspūdingai ant jų atrodo olandų ponios ir panelės. Visa jų povyza rodo, kad jos atstovauja sveikai liberalių pažiūrų tautai.

Būsimiems Amsterdamo lankytojams: įdomus faktas, kai vienų sveikata kuriama ant kitų griaučių, tiesa?..

Bet nieko čia nepakeisi: Amsterdamas yra Amsterdamas.