Af­ga­nis­ta­ne da­bar karš­ta. Va­sa­ra ypač sun­kus me­tas tiems, kas neįp­ra­to prie kli­ma­to są­ly­gų. To­kių žmo­nių ša­ly­je šiuo me­tu yra apie 70 tūkst. Tai 2001 m.

pa­bai­go­je su te­ro­riz­mu ko­vo­ti at­vy­kę NA­TO ka­riai. Va­ka­rie­čiai čia jau dau­giau kaip pen­ke­rius me­tus, ir kiek dar lai­ko jiems rei­kės pra­leis­ti Af­ga­nis­ta­ne, ži­no tik Ala­chas. Is­to­ri­ja ro­do, kad ka­ras šio­je kal­nų ša­ly­je, ku­rio­je tik 10 pro­c. te­ri­to­ri­jos yra ma­žiau nei 600 m virš jū­ros ly­gio, ga­li tęs­tis de­šimt­me­čius.

Pa­verg­ti Af­ga­nis­ta­ną ban­dy­ta ne kar­tą, bet pa­si­gir­ti, jog tai pa­vy­ko, ne­ga­li, ko ge­ro, nie­kas. XIX a. tai mė­gi­no pa­da­ry­ti bri­tai, XX a. - so­vie­tai, XXI a. - ame­ri­kie­čiai. At­ro­do, pa­ti gam­ta nu­si­sta­čiu­si prieš ne­pra­šy­tus sve­čius. Tie­sa, pa­dus jiems la­biau už va­sa­rą įkai­tu­sias uo­las ir smė­lį svi­lin­da­vo ir te­bes­vi­li­na par­ti­za­nai.

Ka­rin­gų­jų tau­tų pa­li­kuo­niai ne­prii­ma sve­tim­ša­lių įsta­ty­mų, ypač jei jie die­gia­mi gink­lais. Net ir ta­da, kai tai da­ro­ma pa­čių af­ga­nis­ta­nie­čių la­bui. Jiems neį­do­mu, kad su ame­ri­kie­čiais į ša­lį plūs­te­lė­jo pi­ni­gai, ga­lin­tys at­gai­vin­ti ša­lies eko­no­mi­ką.

Už­si­kon­ser­va­vę prieš šimt­me­čius, gen­ti­nės san­tvar­kos są­ly­go­mis gy­ve­nan­tys af­ga­nis­ta­nie­čiai to ne­ži­no ir ne­no­ri ži­no­ti. To­dėl ryž­tas gin­ti šį tik jiems pa­trauk­lų ir su­pran­ta­mą gy­ve­ni­mo bū­dą bė­gant me­tams ne­si­lpsta.

Bū­da­mi pa­klus­nūs tik kal­nų įsta­ty­mams jie net ne­mė­gi­no iš­veng­ti ka­ro, kai su­lau­kė ul­ti­ma­tu­mo iš­duo­ti Osa­mą bin La­de­ną. Sve­tin­gu­mas ver­ti­na­mas dau­giau už tūks­tan­čių žmo­nių gy­vy­bę. Tarp­tau­ti­nio te­ro­riz­mo asas yra vi­siš­kai sau­gus Af­ga­nis­ta­no kal­nuo­se.

Vil­ties jį su­gau­ti, iš­sky­rus JAV pre­zi­den­to Geor­ge'o W.Bus­hą, re­gis, nie­kas ne­tu­ri. Bent kol jį glo­bo­ja žmo­gus be vei­do (nie­kas ne­ma­tė ta­li­bų ly­de­rio mu­los Oma­ro vei­do jau po­rą de­šimt­me­čių). O gal­būt ta­li­bai tie­siog ži­no­jo, kad ka­ro iš­veng­ti ne­pa­vyks. Tai kam dar že­min­tis mė­gi­nant iš­gel­bė­ti sa­vo kai­lį?

Kuo il­giau vyks­ta ka­ras, tuo la­biau už­si­grū­di­na su­ki­lė­liai. Se­niai pa­mir­šę apie šil­tus na­mus ir so­tų mais­tą, o gal net nie­ka­da to ne­tu­rė­ję ko­vo­to­jai ne­bi­jo mir­ties. Po jos šie at­si­durs ro­ju­je, o ten, ži­no­ma, daug ge­riau ne­gu že­mė­je. Aiš­kūs ir jų tiks­lai: jie gi­na sa­vo tė­vy­nę ir gy­ve­ni­mo bū­dą. Ki­taip barz­do­ti stu­den­tai (arab. - ta­li­bai) var­gu ar su­lauk­tų liau­dies pa­lai­ky­mo, be ku­rio neį­si­vaiz­duo­ja­mas nė vie­nas par­ti­za­ni­nis ka­ras.

Tie­sa, kar­tais bom­bar­duo­da­mi ci­vi­lius, prie­šiš­ku­mą at­vy­kė­liams pa­ska­ti­no ir pa­tys ame­ri­kie­čiai. Tai, be­je, paaiš­ki­na ir tai, ko­dėl su­triuš­ki­nę pa­grin­di­nes ta­li­bų pa­jė­gas ame­ri­kie­čiai dar to­li nuo per­ga­lės, kaip ir prieš in­va­zi­ją. Nors per vi­są NA­TO ko­vų Af­ga­nis­ta­ne lai­ko­tar­pį bu­vo su­lai­ky­ta apie 12 tūkst. su­ki­lė­lių ir jų ša­li­nin­kų, o dvi­gu­bai dau­giau nu­kau­ta, ta­li­bų gre­tos ne­su­ma­žė­jo (da­bar jų yra apie 30 tūkst.).

Veiks­min­gu­mą mo­dža­he­dai įro­do įžū­lio­mis ope­ra­ci­jo­mis. Nep­raė­jo ir mė­nuo, kai iš di­džiau­sio re­gio­ne Kan­da­ha­ro ka­lė­ji­mo jie iš­lais­vi­no ko­vos drau­gus ir net pla­na­vo pe­rim­ti mies­to kont­ro­lę. Vos prieš ke­lias die­nas su­ge­bė­jo pra­si­brau­ti net į JAV ka­rių sto­vyk­lą.
Ki­taip nei ta­li­bai, ne vi­si NA­TO ka­rei­viai aiš­kiai įsi­vaiz­duo­ja, ko­kio vel­nio jie at­si­bel­dė į Af­ga­nis­ta­ną ir ko­dėl tu­ri pro­pa­guo­ti de­mok­ra­ti­jos ver­ty­bes (jas ir pa­tys ne vi­sa­da su­pran­ta) tiems, kas jų ne­no­ri priim­ti. To­dėl ir at­si­ran­da no­rin­čių nu­trauk­ti neaiš­kią mi­si­ją Cent­ri­nė­je Azi­jo­je.

Go­ro pro­vin­ci­jo­je pa­ki­lus tem­pe­ra­tū­rai, t. y. pa­daž­nė­jus ta­li­bų iš­puo­liams, taip pa­siel­gė trys Lie­tu­vos ka­riai. Ra­cio­na­lus spren­di­mas. Nu­ga­lė­ti žmo­nes, ku­rie nie­ko, iš­sky­rus ka­rą, ne­ma­tė, ap­skri­tai sun­ku, o kai su­ki­lė­liai ge­rai su­si­pa­ži­nę su rel­je­fu, orien­tuo­ja­si To­ros Bo­ros olo­se kaip sa­vo vir­tu­vė­je ir abi­pus Pa­kis­ta­no sie­nos yra pa­lai­ko­mi - tai neį­ma­no­ma.

Ta­čiau mąs­ty­ti ra­cio­na­liai nė­ra ka­rių dar­bas. Už juos tai da­ro Ge­ne­ra­li­nio šta­bo ka­ri­nin­kai ir Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja. Ka­riai pri­va­lo tik vyk­dy­ti įsa­ky­mus, o jei jau pra­de­da mąs­ty­ti, ir dar ra­cio­na­liai, jų vie­ta tik­rai ne ka­riuo­me­nė­je.

Ka­riš­kių poel­gis Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei gar­bės ne­da­ro, bet smerk­ti jų ir­gi ne­ga­li­ma. Ga­lų ga­le de­mok­ra­ti­jos są­ly­go­mis gy­ve­nan­tys žmo­nės tu­ri tu­rė­ti pa­si­rin­ki­mą. Tik no­ri­si ti­kė­ti, jog tai ne­taps ma­si­niu reiš­ki­niu. No­ri­si ti­kė­ti ir tuo, kad gin­ti tė­vy­nės, jei to pri­reik­tų, ka­riš­kiai tik­rai neat­si­sa­ky­tų.