2021-ieji Europoje: nuo iššūkių iki pergalių (specialiai iš Briuselio)

Biologija – ne politika

„2020-ųjų vasarą daug žmonių galvojo, kad viskas buvo baigta, bet tada atėjo ruduo. Šie metai dėl COVID-19 tikrai buvo labai sunkūs, bet tai  buvo ir metai, kai Europa parodė, kad gali atlaikyti didelius išbandymus“, – neabejoja Briuselyje gyvenantis T.Kaiseris.

Pasak jo, nepaisant to, kad metų pradžioje Europos Komisijos (EK) iniciatyva įvykusių vakcinų užsakymų tema sulaukė daug kritikos, galiausiai ši bloko strategija pasirodė buvusi gana sėkminga.

„Didelės šalys būtų galėjusios užsisakyti vakcinų ir užsitikrinti jų tiekimą pačios, bet mažesnėms valstybėms, kurios galbūt nelabai ekonomiškai stiprios ar neturi stiprių ryšių, galbūt būtų buvę daug sunkiau užsitikrinti vakcinų tiekimą“, – pridurdamas, kad tam tikra prasme šie metai pavertė Europą stipresne, sako T.Kaiseris.

Ir iš tiesų – šią vasarą Europoje įsibėgėjus vakcinacijai, startavus ES skaitmeniniam COVID-19 pažymėjimui ir valstybėms atpalaidavus kelionių suvaržymus, atsirado daugiau vilties įveikti pandemiją.

Tačiau naujoji koronaviruso banga, omikron atmaina ir nauji ribojimai ES visuomenėse pakurstė skepticistines nuotaikas ir nusivylimą, nes vakcinos, kurios, kaip daug kas tikėjosi, išgelbės nuo pandemijos, nesustabdė jos 100 proc.

„Aš manau, kad ne ES kaltė, jog virusas ne toks pastovus, kaip mes tikėjomės. Galbūt politikai iš pat pradžių kažkiek kitaip įsivaizdavo situaciją, bet jei kalbėtume apie biologiją, ji nėra susijusi su politika. Nemanau, kad Europa galėjo padaryti ką nors, kad išvengtų antros ar trečios, ar ketvirtos bangos, kurios vilnijo per visą pasaulį“, – svarsto T.Kaiseris.

Šiuo metu gana aktyvios diskusijos apie privalomą vakcinaciją yra šalių apsisprendimo reikalas. „Buvau spaudos konferencijoje, kurioje EK prezidentės Ursulos von der Leyen buvo klausiama apie privalomą vakcinaciją. Ji pasakė, kad tai yra klausimas, kurį šalys gali apsvarstyti, tačiau labai aišku, jog ES negali priversti savo narių imtis privalomos vakcinacijos“, – pasakoja žurnalistas.

EPA-ELTA nuotr.

Ilgalaikis procesas

Politines aktualijas analizuojantis T.Kaiseris, apibendrindamas šiuos metus, išskiria, kad ES politika yra ilgalaikio vystymosi ir pokyčių, o ne pavienių įvykių visuma. Šioje perspektyvoje jis akcentuoja šią vasarą EK pristatytą „Fit for 55“ klimato planą, kurio pagrindinis tikslas yra susieti esamus Bendrijos įstatymus ir tikslus su siekiu iki 2030 m. išmetamųjų teršalų kiekį sumažinti bent 55 proc. „Kitais metais kils daug ginčų, kai šalys diskutuos apie šių tikslų pasiekiamumą. Nemanau, kad tai bus lengva“, – prognozuoja T.Kaiseris.

Europa turės priartėti prie klausimo, kokia ji nori būti ir kokia ji turėtų būti, nes tai ir yra tikrasis klausimas, slypintis už viso konflikto: ar ji nori būti labai glaudi sąjunga, ar tik ekonominė sąjunga.

Jis taip pat beveik neturi abejonių, kad dėl teisės viršenybės įsiplieskę ginčai tarp Vengrijos, Lenkijos ir ES irgi bus dėmesio centre. „Europa turės priartėti prie klausimo, kokia ji nori būti ir kokia ji turėtų būti, nes tai ir yra tikrasis klausimas, slypintis už viso konflikto: ar ji nori būti labai glaudi sąjunga, ar tik ekonominė sąjunga. Tai pagrindinė kelerių metų diskusija“, – sako žurnalistas.

Greta ES aktualijų T.Kaiseris mini ir keletą išsiskyrusių asmenybių: „Pirmiausiai į galvą ateina jūsų užsienio politikos vadovas Gabrielius Landsbergis. Jis buvo vienas tų, apie kuriuos šiemet kalbėjome, jo  balsas buvo gerai girdimas. Už ES vidaus rinką atsakingas EK narys Thierry Bretonas taip pat buvo labai matomas. Ir, žinoma, Italijos ministras pirmininkas Mario Draghi. Tai nenaujas vardas politikoje, tačiau dabar jis vaidina kur kas svarbesnį vaidmenį Europos lygiu, ypač kai pasitraukė Vokietijos kanclerė Angela Merkel.“

AFP nuotr.

Tęstinumas ar pokyčiai?

Neseniai darbą pradėjusi naujoji Vokietijos vyriausybė, vedama socialdemokratų (SPD), žaliųjų ir Laisvosios demokratų partijos (FDP), pažymėjo šešiolika metų trukusio A.Merkel valdymo pabaigą. Europos žiniasklaida kėlė klausimų, ar tai yra tikroji jos eros pabaiga, tačiau T.Kaiseris mano, kad iš esmės bent jau Europos lygiu išvysime buvusios kanclerės politikos tęsinį.

„ES iš naujosios Vokietijos koalicijos gali tikėtis bendradarbiavimo, proeuropietiško požiūrio. Ši koalicija pasisako už daug stipresnę Europą, daug artimesnę integraciją. Valdantieji sieks parodyti, kad yra tikrai įsipareigoję ES“, – sako žurnalistas.

Pasak jo, A.Merkel palikimas Europoje nevienareikšmis, pavyzdžiui, opiausi migracijos klausimai liko vis dar neišspręsti – tai patvirtina ir dabartinė situacija prie Baltarusijos sienų. „A.Merkel ne visada vaidino aktyvų vaidmenį, nes didžiąją laiko dalį skyrė krizių valdymui. Tikiuosi, kad naujoji valdžia turės pakankamai galimybių atsikvėpti ir atlikti tokį vaidmenį, ir, kaip prancūzai, tokiose situacijose labai aktyviai kurs ES ateitį, nors kol kas to dar nematėme“, – atvirauja T.Kaiseris.

Valdantieji planuoja skirti 60 mlrd. eurų investicijų į Vokietijos ateitį, įskaitant planus kovoti su klimato kaita. Vyriausybė iki 2030 m. žada atsisakyti anglimis kūrenamų elektrinių ir 80 proc. energijos gauti iš atsinaujinančių šaltinių, planuojama, kad iki 2030-ųjų valstybės keliuose važinės 15 mln. elektromobilių. Šiuo metu jų Vokietijoje tėra kiek daugiau nei 500 tūkst. Naujos lėšos bus panaudotos ir investicijoms į šalies ekonomikos skaitmeninimą.

Pasak T.Kaiserio, patys vokiečiai tokią žalią ir modernią valdančiosios koalicijos darbotvarkę vertina atsargiai. „Dauguma rinkėjų balsavo už šią vyriausybę – nebūtinai už tiksliai tokią koaliciją, bet už partijas, kurios yra koalicijos širdyje. Manau, kad bendra visuomenės nuotaika tokia: taip, tai yra kažkas nauja, tokios trijų partijos koalicijos nebuvo ilgą laiką. Žmonės tikisi tam tikrų reikalingų pokyčių, tačiau tuo pat metu jie turi abejonių, ar trijų partijų koalicija gali išlikti visą kadenciją. Mes turime palaukti, kad pamatytume“, – sakė pašnekovas.

„Trijų partijų koalicija taip pat rodo, kad bus daugiau skirtingų pozicijų Europos klausimais“, – priduria jis.

Kalbant apie Rytų Europą, pavyzdžiui, Baltarusiją ar Rusiją, T.Kaiseris mano, kad Vokietijos vyriausybė gali parodyti šiek kiek griežtesnį požiūrį prezidentų Aliaksandro Lukašenkos ar Vladimiro Putino atžvilgiu. „Tai šios vyriausybės planas, bent jau ji taip skelbia. Reikia laiko įvertinti, bet aš asmeniškai nemanau, kad bus koks nors milžiniškas pokytis, kad šios koalicijos požiūris bus tikrai daug kietesnis. Juk galiausiai Vokietijos užsienio politika yra ES užsienio politikos dalis ir naujoji vyriausybė turės derinti veiklą su kitomis ES valstybėmis narėmis“, – akcentuoja jis.

Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Galėjo tapti sėkme

T.Kaiseris prisipažįsta nesuprantąs, kodėl migrantų krizė prie Baltarusijos ir ES sienų gali būti naudinga A.Lukašenkai. „Tai nesąmonė. Ši idėja nieko nekeičia, tik reikalauja daugiau europinių sankcijų. Iš V.Putino perspektyvos, taip neįvyko, bet tai galėjo tapti labai sėkmingu planu, nes buvo siekiama destabilizuoti Europą, ypač tuo metu, kai ES nesutaria su Vengrija ir Lenkija. Bet jam nepasisekė“, – sako apžvalgininkas.

„Tačiau atrodo, kad Europa į šį iššūkį sureagavo gana gerai. Kai ES užsienio politikos tarnyba nuvyko į trečiąsias šalis, iš kurių atvyko migrantai, labai greitai susitarė dėl priemonių, skirtų skrydžiams sustabdyti, o tokios šalys kaip Irakas praktiškai pradėjo repatrijuoti savo žmones. Manau, kad V.Putinas tikėjosi didesnės sėkmės“, – priduria jis.

T.Kaiseris atviras: jis netiki, kad sankcijos ar rezoliucijos gali pakeisti tokius režimus kaip A.Lukašenkos. „Jis yra labai orientuotas į Rusiją. Taip, ES yra svarbi Baltarusijos prekybos partnerė, bet visos sankcijos elito per daug nejaudina. Manau, kad elito interesai yra Rusija ar jos dominuojamos sferos, bet ne Europoje“, – detalizuoja žurnalistas.

Kremliaus vadovui pareikalavus garantijų, kad NATO nesiplės į Rytus, vadinasi, į Aljansą neįstos Ukraina, kaip ultimatumas nuskambėjęs pareiškimas sukėlė ES ir NATO lyderių nerimą. „Aš manau, kad tokiais reikalavimais V.Putinas tiesiog nori patikrinti JAV dėmesį“, – situaciją vertina T.Kaiseris ir priduria, kad Europa vis dar tikisi, jog Ukrainos ir Rusijos konfliktą galima išspręsti diplomatinėmis priemonėmis.

„Tai yra svarbus Ukrainos suverenumo klausimas. Ar ji tikrai turi šansą tapti ES nare? Pamatysime per artimiausius dešimtmečius, bet įstatymų viršenybės diskusijos su Vengrija ir Lenkija nepalengvina ES plėtros galimybių“, – sako žurnalistas iš Vokietijos.