Tai tikras stebuklas – įsitikinusi po 18 metų nelaisvės namo grįžusios Jaycee Lee Dugard šeima. Tačiau šioje istorijoje atsakymai pateikti dar ne į visus klausimus.

Policija ieško įkalčių

Visą savaitę netoli San Fransisko esančio miesto Antioko pakraštyje knibždėte knibždėjo policininkų. Apsiginklavę metalo detektoriais, kastuvais, grėbliais ir pjūklais Phillipo Garrido galiniame kieme jie ieškojo įkalčių. J.L.Dugard pagrobimu ir prievartavimu kaltinamas vyras dar įtariamas kelių moterų nužudymu. Pareigūnams talkino šunys, kurie treniruoti ieškoti lavonų.

Prokuratūros atstovai, dviejų apylinkių šerifai, policininkai ir ekspertai tikrino ne tik įtariamojo namo teritoriją, bet ir šalia esantį sklypą. Čia esantis Damono Robinsono namas kelerius metus buvo negyvenamas. Jį prižiūrėjo 58 metų Ph.Garrido ir jo 54 metų žmona Nancy, kuri buvo suimta su vyru. Pareigūnai mano, kad pora, kuri susituokė, kai Ph.Garrido buvo dar kalintas už moters pagrobimą ir išprievartavimą, kartu galėjo planuoti ir vykdyti žmogžudystes praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį. Keleto moterų, tarp jų prostitučių, nužudymas taip ir liko neatskleistas.

Pareigūnai nėra itin kalbūs. Jie tik patvirtino, jog pora yra įtariama ir kad Ph.Garrido tikrai kurį laiką gyveno pas kaimynus tvarte.

"Analizuojame rastus įkalčius ir tikriname, ar Ph.Garrido šeima susijusi su kai kuriais neatskleistais nusikaltimais", – sakė Kontra Kosta apylinkės šerifo atstovas spaudai Jimmy Lee. Anksčiau policininkai pranešė, kad galiniame Ph.Garrido kieme aptiko automobilį, kuriuo ir buvo išvežta 1991 m. pagrobta tada 11 metų J.L.Dugard.

Gresia vidinis tyrimas

D.Robinsonas į šalia Ph.Garrido šeimos valdų esantį namą atsikraustė tik 2006 m. Prieš tai Ph.Garrido laisvai galėjo naudotis šiais namais.

"Kai atsikraustėme, pastebėjau, kad galiniame kieme žaidžia vaikai, ir paskambinau policijai", – pasakojo buvusi D.Robinsono draugė. Atvykę pareigūnai anuomet nieko įtartina neaptiko. Kaip prieš keletą dienų pripažino Kalifornijos policijos atstovas, tai buvo unikali galimybė jau tada išlaisvinti J.L.Dugard ir du jos vaikus.

Dėl šios praleistos progos pareigūnai dar, ko gera, turės atlikti vidinį tyrimą. "Paleistą nusikaltėlį prižiūrintis pareigūnas privalo apeiti visą namą ir kiemą, įsitikinti, kad viskas gerai, ir tik tada išeiti", – sakė vienas buvęs policininkas. Anot jo, akivaizdu, kad Ph.Garrido turėjęs tikrinti policininkas savo darbą atliko atsainiai.

Ryški ir jausminga istorija

Oficialūs pareigūnai kol kas nekomentuoja žiniasklaidoje pasirodžiusių kaltinimų dėl atsainaus darbo. Kita vertus, juk būtent policininko budrumas padėjo grąžinti pagrobtąją namo. Jeigu pareigūnas, kuriam Ph.Garrido, atėjęs su vaikais į universitetą, sukėlė įtarimų, nebūtų patikrinęs jo bylos, galbūt J.L.Dugard tebegyventų su grobiku.

Iškviestas į apklausą Ph.Garrido prisipažino, jog moteris, kurią jis vadindavo Allissa, iš tikrųjų yra J.L.Dugard, kurią jis pagrobė, kai ši laukė mokyklos autobuso. Iš kalėjimo telefonu davęs interviu nusikaltėlis atviravo, kad jis išties turėjo blogų ketinimų, tačiau pirmo vaiko gimimas, anot jo, apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis.

"Jeigu atsuktume visą įvykių grandinę atgal, jos gale būtų ryški ir jausminga istorija, – sakė jis. – Tai, ką dariau iš pradžių, – labai negražu, bet vėliau radikaliai pakeičiau savo gyvenimą. Galite paklausti Jaycee. Ji patvirtins, kad viskas buvo kitaip. Daug ką sunku iš karto suprasti."

J.L.Dugard buvęs patėvis Carlas Probynas, kuris ilgą laiką buvo įtariamasis šioje byloje, mano, kad nusikaltėlis iš tiesų gerai elgėsi su ja.

"Jie buvo beveik kaip šeima. Tai turbūt ir padėjo jai išgyventi. Tačiau tas pagrobimas sugriovė mano santuoką", – sakė 60-metis C.Probynas, kuris po to, kai buvo pagrobta mergaitė, išsiskyrė su jos motina.

Jis matė, kaip nepažįstami žmonės įsodino mergaitę į automobilį ir netgi bandė juos vytis dviračiu, bet tai buvo beprasmiška.

Tėvai ilgą laiką ieškojo dukros. Jie kreipdavosi į grobikus per televiziją ir laikraščius. "Aš taip myliu Jaycee, negaliu be jos gyventi", – sakė mergaitės motina Terry Dugard, tačiau už 300 km apsigyvenęs Ph.Garrido su žmona ignoravo jų prašymus. Ir štai naujiena.

"Po 18 metų. Tai absoliutus šokas", – sakė C.Probynas. Iš karto po to, kai policija pranešė, jog J.L.Dugard buvo išlaisvinta, jam paskambino buvusi žmona T.Dugard.

"Ji tik pasakė: "Jie surado ją", ir mes apsiverkėme. Negalėjome nustoti verkti kokias 10 minučių", – teigė jis.

Pratinasi prie tikros šeimos

Dabar grįžusi į gimtuosius namus J.L.Dugard ir jos dukros pratinasi prie tikrosios šeimos – motinos ir sesers. Gydytojai patvirtino, jog moters sveikata gera. Tačiau psichologai įsitikinę, kad 18 metų nelaisvės negalėjo nepalikti neigiamų padarinių.

Visus šiuos metus Jaycee ir mergaitės praleido gyvendamos palapinėje. Turėjo primityvų dušą ir galėjo naudotis elektra, bet mergaičių įsivaizdavimas apie išorės pasaulį, gydytojų teigimu, labai ribotas. Jos nežino, nei kas yra televizorius, nei kas dabartinis JAV prezidentas. Mergaitės niekada nelankė mokyklos ir nebuvo apžiūrėtos gydytojo. Vis dėlto jos nebuvo visiškai izoliuotos nuo išorinio pasaulio.

Kaip teigia kaimynai, Ph.Garrido kartais pasirodydavo su jomis viešumoje. "Jos labai gyvos ir normaliai bendravo", – pasakojo vietos verslininkas Timas Allenas, kuris keletą metų užsakydavo Ph.Garrido įmonėje vizitinių kortelių.

Jis dažnai matydavo ir pačią J.L.Duggard, bet kaip ir visi manė, jog tai Ph.Garrido dukra, kuri padeda jam versle. Ji, anot T.Alleno, labai maloni moteris ir savo darbą atlikdavo profesionaliai. "Ji rūpindavosi grafika, o jis spausdindavo", – pasakojo vyras. Patį Ph.Garrido verslininkas laikė lengvai trenktu.

"Jis gyveno savo religinių fantazijų pasaulyje ir net norėjo mesti poligrafijos verslą, kad galėtų visiškai atsiduoti pamokslams", – pritarė ir kitas nusikaltėlio kaimynas.

Ph.Garrido savo interneto dienoraštyje rašė, jog gali kalbėti angelų kalba ir minties galia kontroliuoti garsą. Šią savybę, anot Ph.Garrido, Dievas davė, kad jis galėtų prisidėti gelbėjant pasaulį. Save jis laikė bažnyčios "Dievo noras" vadovu.

Visam likusiam gyvenimui

J.L.Dugard neatsiliepia blogai apie savo grobiką. Psichologai įtaria, kad moteriai pasireiškė Stokholmo sindromas. Ji taip sugyveno su nusikaltėliu, kad dabar išgyvena dėl jo.

Tačiau dar viena Amerikos Fritzlu ir žvėrimi vadinamo nusikaltėlio auka Katie Callaway Hall pasakojo, kad J.L.Dugard gyvenimas turėjo būti siaubingas.

Ph.Garrido pagrobė K.C.Hall 1976 m. ir kalino aštuonias valandas. Moteriai tuomet buvo 25-eri.

"Galiu įsivaizduoti, per ką jai teko pereiti, – sakė ji. – Buvau suaugusi ir tai padėjo man nesutrikti, o ji juk buvo vaikas. Tai persekios ją visą likusį gyvenimą. Galiu tik palinkėti jai sėkmės."

Gerų žodžių Ph.Garrido nesurado ir jo buvusi žmona. Iki 1973 m. su juo gyvenusi moteris sakė, kad jis vartodavo narkotikus ir kartą iš pavydo bandė subjauroti jai veidą. "Kai jis grįždavo namo, visuomet apsižiūrėdavau, kad turėčiau kaip laiku pabėgti, jei to prireiktų", – sakė Christine Murphy.

Žinia, kad Ph.Garrido kalino ir prievartavo mažą mergaitę, šokiravo ir jo vyresnį brolį. 65-erių Ronas Garrido laikraščiui "San Francisco Chronicle" teigė, kad tai sunkiai suvokiama, bet turint galvoje jo praeitį – narkotikai, kalėjimas – tuo patikėti įmanoma. "Pažįstu savo brolį ir žinau, kad jis galėjo tai padaryti", – sakė jis.

Ph.Garrido žmoną Nancy jis pavadino robotu, kuris klusniai vykdo visus savo šeimininko įsakymus.

Stokholmo sindromas

Tai – psichologinis reiškinys, kai grobiami įkaitai (aukos) ima jausti teigiamus jausmus arba tapatintis su pagrobėjais nepaisydami to, kad yra pavojus jų gyvybei ir sveikatai.

Sindromas buvo pavadintas Stokholmo po to, kai Švedijos sostinėje per banko "Kreditbanken" apiplėšimą 1973 m. rugpjūtį buvo pagrobti įkaitai. Nors aukos (banko darbuotojai) su grobikais išbuvo tik šešias dienas, ėmė sieti save su jais, o kai buvo išlaisvinti, netgi ėmė juos ginti. Stokholmo sindromo terminą pasiūlė kriminologas ir psichiatras Nilsas Bejerotas.

Kalintos ir prievartautos

Garsiausiai iki Jaycee Lee Dugard istorijos nuskambėjo dviejų pagrobtų moterų atvejai.

2008-ųjų balandį visas pasaulis sužinojo apie 42 metų moterį Elisabeth Fritzl, kurią tėvas 24 metus laikė įkalinęs rūsyje. Per tą laiką ji, nuolat prievartaujama, pagimdė septynis vaikus. Visus 24 metus moteris nebuvo mačiusi saulės. Jos 73 metų tėvas Josefas Fritzlas buvo suimtas ir nuteistas.

Prokurorai nustatė, kad pirmą kartą savo dukrą J.Fritzlas išprievartavo 1977 m., kai jai tebuvo vienuolika. Paskui mergaitė ne kartą bėgo iš namų, bet vis grįždavo. 1984 m., kai jai jau buvo aštuoniolika, mergina dingo. Tėvas parašė pareiškimą policijai. Kriminalistai ilgą laiką nesėkmingai ieškojo Elisabeth.

Iš tikrųjų ji jau buvo uždaryta gimtųjų namų priestate, kruopščiai įrengtame slaptame rūsyje, apie kurį nežinojo net tame pačiame name gyvenusi jos motina ir kiti šeimos nariai. Kurį laiką tėvas laikė dukrą prirakinęs prie lovos antrankiais ir nuolat ją prievartavo. Kai mergina buvo visiškai palaužta psichologiškai, tėvas leido jai laisviau gyventi. Beveik 60 kv. m ploto rūsyje buvo keturios patalpos. Kruopščiai planuodamas kraupų nusikaltimą tėvas dukrai įrengė kalėjimą su dviem miegamaisiais, dušu, tualetu, virtuvėle ir netgi televizoriumi. Rūsyje buvo įrengta ventiliacija, garso izoliacija ir durys su kodine spyna.

Kai kuriuos vaikus J.Fritzlas augino pats. Jis visiems aiškindavo, jog tai paleistuvės dukros, kuri dingo prieš daugelį metų, vaikai. Kiti vaikai liko su motina rūsyje.

Kiek anksčiau 2006 m. Austriją sudrebino dar vienas skandalas. Policija išaiškino aštuonerių metų senumo vaiko pagrobimo bylą. 1998 m. maniako pagrobta dešimtmetė Natascha Kampusch grįžo į gimtuosius namus jau sulaukusi 18-os. Visą tą laiką ji praleido rūsyje.

Natascha vieną 1998 m. kovą išėjo į mokyklą ir dingo. Ją pagrobė Štrashofo miestelio gyventojas Wolfgangas Prikopilas. Maniakas uždarė mergaitę specialiai įrengtame rūsyje savo name, po garažu. 6 kv. m ploto kambarėlis buvo belangis.

Mergaitė iš pradžių rėkė, šaukėsi pagalbos, tačiau jos niekas negirdėjo. Kankintojas, jei tik norėdavo nubausti ar pagąsdinti mergaitę, išjungdavo šviesą. Kartais Natascha visiškoje tamsoje praleisdavo kelias paras.

Maniakas grasino mergaitei, kad jei ši bandys bėgti, nužudys ją, aplinkiniuose namuose gyvenančius kaimynus ir nusižudys pats. Po dvejų metų jis leido mergaitei klausytis radijo ir skaityti laikraščius. Jis nusileisdavo į rūsį švęsti su ja Kalėdų, Velykų, netgi atnešdavo dovanų. Retkarčiais maniakas išvesdavo auką pasivaikščioti, bet visada lydėdavo, liepdavo eiti priekyje, kad mergina nebandytų bėgti.

"O aš sau kartodavau: kai paaugsiu ir būsiu stipresnė, būtinai pabėgsiu. Būtinai", – kūkčiodama vėliau pasakojo neįsivaizduojamas kančias ištvėrusi mergaitė.

Nataschai pavyko pabėgti, kai pagrobėjas ją išvedė iš rūsio ir liepė garaže išsiurbti jo automobilio BMW saloną. Tuo metu, kai mergaitė dirbo su siurbliu, suskambo maniako mobilusis telefonas, ir jis akimirką išėjo iš garažo. Natascha pasinaudojo proga ir išsmuko iš garažo.

Po kelių valandų parke, netoli Vienos, policijos patrulis pastebėjo drebančią, nenormaliai išbalusią, susigūžusią mergaitę.

W.Prikopilas supratęs, kad mergaitė pabėgo, nusižudė.

Psichologo komentaras

Daktarė Sandra Wheatley sako, kad 18 metų, praleistų nelaisvėje, bet kuriuo atveju atsilieps J.L.Dugard gyvenime.

"Mes užprogramuoti sušvelninti galimas traumas per adaptaciją. Ilgą laiką Jaycee turėjo taikytis su nauja realybe. Kai kuriems pagrobtiems žmonėms pasireiškia Stokholmo sindromas, jie pradeda simpatizuoti savo grobikui. Jos atveju viskas daug sudėtingiau. Ji turi du vaikus nuo savo grobiko.

Jos emocijos galėjo būti labai sudėtingos. Viena vertus, ji turi vaikus, kita vertus, jų tėvas yra grobikas, kuris moterį prievartavo. Reikės labai daug laiko, kol ji galės išsipainioti iš savo emocijų ir minčių, tai pamiršti. Galbūt ji to net nesugebės.

Ji dabar gali pradėti terapiją ir dirbti pasitelkdama savo patirtį, arba užblokuoti savo mintis ir gyventi toliau. Jaycee taip pat turi bėdų su pasauliu, kuris buvo nuo jos nutolęs."