Užteko nuvykti su "Žalgiriu" į Eurolygos rungtynes Ispanijoje ir supratau, kaip įmanoma pralaimėti Vilniaus "Perlui". 14 valandų kelionė į vieną pusę su 5 valandų stotele tarpiniame oro uoste, dar 14 valandų tokio pat malonumo atgal, ir sąmonę nušviečia mintis - krepšininkai, nors yra daug uždirbantys profesionalai, yra tik žmonės.

Ne robotai. Juolab kai po tokių pasiskraidymų po dienos vėl laukia dvejos nieko labai nelemiančios rungtynės. Arba penki mačai per septynias dienas. O kai dar žaidėjus ir trenerius rungtynių išvakarėse pasiekia sveiku protu nesuvokiami įvykiai - trenerio, sporto direktoriaus atleidimai komandai įvykdžius pirmąjį tikslą - patekus į Eurolygos šešioliktuką, po to laimėjus VTB lygoje trečiąją vietą ir uždirbus klubui pinigų, jų sąmonėje prasideda visiška sumaištis.

Ir nori nenori pradedi prisiminti ir kitus pono Vladimiro Romanovo vadovavimo sportui ypatumus. Aišku viena - jis įnešė didžiulės sumaišties į komandą, į visų likusiųjų joje ir klube sąmonę. Galima tai pavadinti ir destrukcija.

Sportininkai mėgsta sakyti: stabilumas - meistriškumo įrodymas. "Žalgirio" savininkas, regis, nutarė atvirkščiai - laikyti visus ant trumpo pavadėlio. Bankininkas, jau pagarsėjęs savo vadovavimo principais futbole, po kurių daugkartinis šalies čempionas FBK "Kaunas" atsidūrė trečioje (!) pagal pajėgumą Lietuvos lygoje, nutarė savo įžvalgas pritaikyti ir krepšinyje, apie kurį, švelniai tariant, mažai nutuokia.

Daugelį įvairių kartų žalgiriečių V.Romanovas įžeidė savo pareiškimu TV laidoje, kad "Žalgiris" - mėgėjų klubas. Nors jis gavo vieną moderniausių Europoje treniruočių bazių "Kaustoje" ir dešimtmečiais Lietuvą garsinusį garbingą "Žalgirio" vardą.

Kiek komandoje dirbs Darius Maskoliūnas? Gvidas Markevičius? Paulius Motiejūnas? Kas bus, kai žvaigždės danguje parodys, kad reikia dar kokių nors drastiškų sprendimų? O jeigu pono Romanovo sutuoktinei nebepatiks kuris nors treneris ar žaidėjas? Jis ar jie bus taip ir keičiami be jokios rimtos priežasties? Kaip dirbti, kai nežinai, kas tavęs laukia po valandos? Jeigu V.Romanovas taip juokavo, tai galima teigti, kad rimtų argumentų neturėjo.

V.Romanovui pasirodė, kad jaunimas per mažai žaidžia, nors šiemet kaip niekada daug jiems suteikiama žaidimo laiko. Jam reikėtų išmokti dar vieną sporto frazę - su jaunimu gera dirbti, sunku laimėti. O pergalių nori. Juk turbūt ir jis pirmo kurso studento neskubėtų sodinti į banko valdytojo kėdę. Lygiai taip pat ir jauni žaidėjai negali staiga tapti Eurolygos lygio krepšininkais. Toks buvo tik Arvydas Sabonis, bet jis toks vienintelis ir antro tokio žaidėjo Lietuva, matyt, greitai dar neturės.

Bet bankininkas ir pats galėtų prisiimti atsakomybę, kad komandoje nėra talentingiausio šiuo metu Lietuvos žaidėjo Donato Motiejūno. Juk tai po pokalbio su juo žaidėjo tėvas nutarė, kad sūnui bus geriau tobulėti Italijoje. Kodėl tiek ambicijų laimėti turintis V.Romanovas taip nukreipė žvilgsnį į jaunimą? Ar tik ne dėl verslo - užauginti ir parduoti? Bet krepšinis - ne futbolas. Čia verslą padaryti sunku. Ko gero, vienintelis žmogus, kuris sugebėjo atsiimti tai, ką buvo įdėjęs į krepšinį, Lietuvoje yra Zigmas Petrauskas, o jo investicijos vardas - Žydrūnas Ilgauskas.

Kas laukia "Žalgirio", kai V.Romanovas suvoks, kad čia uždirbti daug sunkiau, jeigu apskritai įmanoma, nei futbole? Algirdas Brazys pasakė tiesiai, ką galvoja - vyksta "Žalgirio" žlugdymas. "Žalgirio" vardo ant marškinėlių Eurolygos varžybose jau seniai nebeliko.