Ne taip seniai viename leidinyje buvęs kaunietis, nenuilstantis Jurgelis Meistrelis Andrius Užkalnis ėmėsi mokyti vilniečius statyti dangoraižius. Po to nekvaila žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė parašė, jog pastarieji labiau tiktų Kaune. Pridėjo apie mūsų miestą dar keletą mažiau malonių pastabų, nors šios pastabos, Kaune negyvenant, tik lankantis, skamba gana lengvabūdiškai. Viską savo tvirtu sakiniu užbaigė signataras Algirdas Patackas, pašlovinęs ir obuolį, jo rastą ant Kauko laiptų.

Na, obuolys yra gerai, bet vargu ar tai vienas miesto tapatybės ženklų. Šiaip ar taip, Kaunas pasirinko ne pastoralinį, o urbanistinį plėtojimosi kelią, tai darsyk įrodo užvakar atidaryta “Žalgirio” arena. Gera arena, tai išsyk reikia pripažinti. Žmonės, susirinkę į atidarymo iškilmes, neslėpė pasididžiavimo.

Yra čia visokių “bet”. Visų pirma arenos eksterjeras, jį pamatai anksčiausiai. Ir ką? Švelniai tariant, neįspūdingas. Praeivio arena nemyli, akies čia nepaganysi. Iš esmės tai dar vienas stiklainis, tik labai didelis ir profesionaliai sudėliotas. Jei kada nors vietoj betoninio “Respublikos” vaiduoklio atsiras Ginto Natkevičiaus projektas, architektūrine dominante čia taps būtent jis, ne arena. O gaila.

Tačiau visai kas kita viduje. Maksimali funkcionalumo, hi-tech estetikos, patogumo ir erdvumo dermė. Bravo, Simai! “Žalgirio” arena artimiausias savo konkurentes Vilniuje ir Rygoje pranoksta visiškai akivaizdžiai. O juk viskas dar pildysis, tobulės, augs. Gal net personalas išmoks dirbti. Tarkim, niekaip nesuprantu, kodėl tarp sektorių turi būti atidarytos tik vienos siauros durys, jei šalia dar dvejos ar trejos.

Šalia vieno įėjimų į salę dviem buhalterėms karštligiškai tebepildant kasos knygas, prasidėjo atidarymas, žadėjęs magijos, mistikos ir muzikos. Paskutinioji visiškai pasiteisino. Vidmanto Bartulio poporatorija apie kosminį krepšinį čia tiko, dažniausiai tiko ir Gintaro Patacko žodžiai. Kartais pastarieji kiek nepataikydavo į iškilmingą atidarymo kontekstą, bet norėjosi ne juos timptelėti prie konteksto, o kontekstą prie jų. Juk atidaroma ne filharmonija ar parlamentas, o varžybų bei koncertų salė. Galima viską laisviau, nuotaikingiau ir – šiuolaikiškiau. O štai čia ir didelis klausimas ties “mistika ir magija”.

Žinoma, jaunieji šokėjai, atlikėjai ir krepšininkai buvo nuostabūs. Viską atliko puikiai, yra verti mažų mažiausiai nemokamų krepšinio bilietų visam sezonui. O pati koncepcija priminė ne moderniausios regione XXI a. arenos atidarymą, o klojimo teatro laikų lietuviškus vaidinimus. Auksinis žaltys, romėniški aukso vainikai (juk kilom iš Palemono), atvirai butaforiniai karūna, skydas ir kalavijas, visi lakstymai su audeklais ir – labiausiai – tautinės ideologijos perviršiu alsuojantis dešimtoko lygio tekstas. “Čia taip aiškiai pasakė, kad ir po šešto bokalo suprastum”, – koridoriuje reziumavo vienas žiūrovas. Žinoma, garbesnio amžiaus žiūrovui tokia archajinė lietuvybė priimtina, tačiau kauniečiai yra dinamiški ir modernūs žmonės, tikrai nebūtų nusivylę šiuolaikiškesniu kad ir tų pačių idėjų pateikimo variantu.

Vėliau dar kalbėjo svarbūs ponai, arkivyskupas sakė, kad sporto varžybos “patinka Dievui”, o publika sutartinai nušvilpė premjerą, lyg šis būtų pasakęs, jog sirgs už Ispaniją.

Ką gi, “Žalgirio” arena veikia. Funkcine prasme ji jau dabar tapo vienu svarbiausių ir reikalingiausių Kauno pastatų. Kokiame dar pastate Andrių Kubilių gali nušvilpti keliolika tūkstančių burnų? Ar pamatyti, kaip ispanai gauna į kaulus. Juk ir viena, ir kita – smagu.