Seimo nariai „neliečiamieji”? Nes jų nieks nenori liesti!

Seimas antradienį nesiėmė patenkinti generalinio prokuroro Dariaus Valio prašymų dėl parlamentarų Petro Gražulio, Kazimiero Uokos ir Roko Žilinsko teisinės neliečiamybės atėmimo. Parlamentarai po pateikimo nepritarė Seimo nutarimų projektams dėl laikinųjų tyrimo komisijų sudarymo ir grąžino juos tobulinti.

Tai dar vienas tęstinis Seimo žingsnis ginant privilegijas Seimo nariams būti nebaudžiamiems. Prieš savaitę Seimas atsisakė panaikinti teisinę neliečiamybę ir Aleksandrui Sacharukui.

Sprendimas – dvigubų standartų moralės padarinys

Sprendimui priimti labiausiai pristigo darbiečių, tvarkiečių ir krikščionių frakcijų balsų, kurie visi kaip vienas mūru stojo už prasižengusius kolegas. Nei vienas nemanė leisti prokurorams dirbti jų darbą.

Apgailėtina, kad didžiausi valdančiųjų oponentai ir kritikai iš Darbo partijos bei „Tvarkos ir teisingumo“, nuolat kaltinantys valdžią neva nusisukus nuo paprasto žmogaus, dabar yra patys didžiausi Seimo narių privilegijų saugotojai.

Nesiimsiu vertinti galimai prasikaltusių parlamentarų veiksmų. Tai turėtų padaryti prokurorai ir teismas. Tačiau Seimo atsisakymas suteikti prokurorams teisę apklausti ir išsiaiškinti aplinkybes yra ne kas kita kaip apgailėtinos privilegijos apgynimas. Kaip paaiškins jie žmonėms: kodėl paprastas žmogus už tokį pat nusižengimą turi būti išvesdintas su antrankiais, o seimūnas – gali daryti ką panorėjęs?

Seimas jokiu būdu neturėtų dangstyti politikų, kuriais prokurorai domisi ne dėl jų politinio veikimo, bet dėl nusižengimo įstatymui. Neturi būti jokių dvigubų standartų.

Neliečiamybė – ne tam, kad pasislėpti nuo nusikaltimo

Seimo narių neliečiamybė įstatyme įtvirtinta tam, kad parlamentarai negalėtų būti persekiojami dėl savo politinių įsitikinimų, kalbų, veiksmų ir galėtų tinkamai atstovauti savo rinkėjų interesus. Jeigu politikas pasakys ugningą kalbą ir tiesiai įvardins jam nepatinkančius dalykus, tai negalima persekioti už jo nuomonę.

Tačiau visai kas kita, kai politikai veikia viešai, nesidangstydami ir savo veiksmais pažeidžia įstatymus, daro administracinius ar net kriminalinius nusikaltimus. Jokių išimčių ir privilegijų čia negali būti. Prieš įstatymus turi būti lygūs visi. Visi turi vienodai ir atsakyti. O Seimo nariai jų turi paisyti net labiau, privalo būti pavyzdžiu kitiems piliečiams. Jeigu prieš pradedant politiko karjerą būsimas parlamentaras galėjo sau leisti kartais viršyti greitį, nusikeikti ar ne vietoj numesti nuorūką, tapus politiku privalo labiau saugoti savo reputaciją ir dėti pastangas atsisakyti net tokių ankstesnių netinkamų įpročių. Deja, tikrovėje, kaip matome yra atvirkščiai. Tapus Seimo nariu tampi nebebaudžiamu.

Ponai K. Uoka ir P. Gražulis gali turėti savo pažiūras ir jas ginti mitinguose ar protestuose, tačiau tai nereiškia, kad jiems negalioja Lietuvos įstatymai. Jiems galioja tokie patys įstatymai, kaip ir praeitų metų sausio mėnesio riaušininkams, kurie daužė už mokesčių mokėtojų pinigus įstatytus Seimo langus.

Paprastą žmogų už nusižengimą įstatymui policija ir prokurorai nubaustų be ceremonijų, tačiau Seimo nariai apsaugoti imunitetu, kuriuos panaikinti, pasirodo, galima tik Vytauto Gapšio ir Valentino Mazuronio malone.

Viena Seimo narė bandydama pateisinti nusižengusius kolegas tvirtino, kad policininkai negalėjo sulaikyti įsiaudrinusių ir minią kaitinančių Seimo narių, nes esą jie turi „neliečiamybę”. Neliečiamybę kam ir kokią? Laužyti įstatymus? O gal atvirkščiai, jie turėjo rodyti aplinkiniams piliečiams kaip jų reikia laikytis, kviesti juos rimčiai ir tik pilietiniam protestui, nenaudojant grubumo ir jėgos? Beje, Indijoje yra tokia „neliečiamųjų kasta”, kurios visi šalinasi, bijo prisiliesti. Atrodo, kad link to artėjame.