Tai, kad oficiali miesto valdžia neleidžia Tibeto skvero Užupyje pavadinti Tibeto vardu visiškai dėsninga. Imperinis mąstymas įsiskverbęs į daugelio valdininkų sąmonės kerteles.

Ir kuo valdininkas svaresnėje kėdėje tuo daugiau jo pasąmonėje ekonominės Kinijos ir mažiau dvasinio Tibeto. Todėl kova už Tibeto skverą - tai kova už mūsų sąmonės išsilaisvinimą. O išsilaisvinama ne prašydami ir ne leidimais. Išsilaisvinama sutraukant sąmonę apraizgiusius pančius ir nugriaunat pačiame savyje pastatytus stabus ir baubus.

Tad šis miniatiūrinis Tibeto skveras apleistame Užupio parkelyje, tai apeiginis Tibetas. Mes privalome atlikti jo išlaisvinimo apeigą. Laisvės neparašoma, laisvė skelbiama pagal Viešpaties dėsnį: „Iš pradžių buvo žodis“.

Paskelbkime, kad Tibeto skveras – yra. Ir Vilniaus savivaldybės mandarinams nieko kito neliks kaip tik pripažinti tai, kas yra. Tegul tai būna maža, bet simbolinė mūsų visų Tibeto išlaisvinimo apeiga. Išlaisvinkime Užupio Tibetą!

Beje, kas leido suteikti vardą Vilijai, Šventaragio slėniui, Gedimino kalnui, Užupiui, Vilniui? Ar tai buvo suderinta su kitų šalių ambasadomis?

Prieš porą savaičių Vilniaus meras Vilius Navickas viešai paskelbė nematąs kliūčių, kad Malūnų gatvėje atsirastų Tibeto skveras, tačiau kovo 25 d. miesto miesto tarybos kolegija tokio skvero idėją atmetė, kadangi Tibeto vardas, anot tūlo vicemero p. Vidmanto Martikonio, žeis „dorų katalikų jausmus“. (Ar neprimena kinų ambasadoriaus frazės, jog Tibeto skveras Vilniuje įžeis Kinijos darbo žmones?!!!)

Bernardinų bažnyčios klebonas kunigas Arūnas Peškaitis į tai tučtuojau replikavo: „Tibeto vardo skveras niekaip negali žeisti tikinčiųjų jausmų, nes jei kalbame apie Tibetą, tai kalbame ir apie laisvės siekį. O tai – kiekvieno krikščionio, kiekvieno žmogaus prigimtinis siekinys“.

Lietuva turi puikią galimybę darsyk prisikelti orumui, savigarbai ir pademonstruoti, jog ji yra nebijanti, laisvę mylinti tauta. Tokia, kokia buvo sausio 13-ąją, nebijodama sovietinių tankų, tokia, kokia yra ir šiandien, nebodama prisitaikėliškos Vilniaus nomenklatūros grimasų.

P.S. Praėjusią savaitę grupė kultūros ir visuomenės veikėjų pasirašė peticiją, kurioje skverą, esantį Malūnų gatvėje, nuo šiol siūloma vadinti Tibeto vardu, nepaisant Vilniaus valdžios neryžtingumo. Peticiją pasirašė: poetas Just. Marcinkevičius, etnologas ir publicistas J. Vaiškūnas, kunigas J. Sasnauskas, alpinistas V. Vitkauskas, režisierius A. Stonys, žurnalistė R. Janutienė, rašytojas V. V. Landsbergis, aktorius G. Storpirštis, orientalistas V. Vidūnas, režisierius R. Lileikis, rašytojas M. Martinaitis, liaudies dainų atlikėja V. Povilionienė.