Rinkimų šešėliai

Na apie ką daugiau, jei ne apie rinkimus, būtų keista dabar rašyti apie gamtos grožį Panemunėje. Rinkimų grožis aiškiai nustelbė gamtą, nes gamta nepaperkama. Rinkos ekonomika diktuoja savus įstatymus, kartu ir pirkimo-pardavimo. Net ten, kur jų būti neturėtų. Gamtoje esama tik pačių šešėlių tiesiogine prasme, o visuomenėje – įvairių šešėlinių reiškinių, šešėlinės ekonomikos, demokratijos vokeliuose ir politinio šešėlių teatro, kurio žiūrovais ką tik turėjome garbės tapti.

Politiniai apžvalgininkai dabar pučia akis iš netikėtumo, o rinkėjai visuose interneto puslapiuose žarstosi ironija ir sarkazmu potencialių laimėtojų adresu. Potencialūs (nemanau, kad po antrojo turo jie tokie išliks) laimėtojai jau siuvasi frakus pirmajam pobūviui, pardon, posėdžiui. Ir visiems krūtinėje jausmas, kad kažkas negerai, kažkas nuėjo su velniu riešutauti, kažkas kažko nesuprato ir neįvertino. Bet kodėl? Gi visi atidavė balsus už deramas partijas, o čia šast ir pakvipo agurkais. Kas balsavo už pastaruosius, jei ne mes?

Aronas Gurevičius kadaise rašė apie nebyliąją daugumą viduramžiais. Tą, apie kuriuos liudijimų nedaug, liudijimų daug tik apie karžygius. Nebylioji dauguma neturi galimybės prabilti balsu, nes neturi ir paties balso, jis nėra prasikalęs. Mūsų atveju turi galimybę tą balsą parduoti arba paskolinti. Ir atrodo, kad ši visuomenės grupė šiuose rinkimuose lėmė daug ką.

Visgi, ar iš tiesų Lietuvoje balsavo tik kaliniai, runkeliai ir tie, kuriems penkiolika litų yra visai įmanoma jo pilietinės pozicijos kaina? Ne vien. Tai kodėl čia va šit kaip, ir, kaip pasakytų Džordža, kur jūsų rankos? Gal iš tiesų valstybėje, kurioje elektra brangesnė nei Švedijoje, dujos nei Vokietijoje, asmenybės vertė menkesnė nei Šiaurės Korėjoje?

Rinkimų plakatuose politikai labai gražiai stovi, dėvėdami labai gražius kostiumus. Kaip per vestuves. Vis dėlto vestuvių idėją suvokia kiekvienas, o politikos ir joje veikiančių jėgų (kartu ir šešėlinių) – toli gražu ne visi. Ir kai viskas brangsta, o pinga tik patys pinigai, nesunku patikėti bet kuriuo mesijumi. Net ne dėl to, kad žada nerealią minimalią algą, o dėl to, kad čia ir dabar, net visai netoli nuo larioko duoda realius penkiolika litų.
Jei tik tiek pakanka, pirmyn, į antrąjį turą. Bet jei nepakanka – pirmyn visai kita prasme. Kad po kiek laiko tų penkiolikos litų niekam nebereikėtų.