Žydrasis Kremliaus kruizas Pereiti į pagrindinį turinį

Žydrasis Kremliaus kruizas

2024-09-20 11:15

Po Nadeždos Sergejevnos (1901–1932) mirties jos dukrelė Svetlana (1926–2011) tapo svarbiausia moteriškos lyties būtybe Kremliuje.

Leonas Dykovas
Leonas Dykovas / Redakcijos archyvo nuotr.

Sovietinei liaudžiai buvo pranešta, kad didžiojo vado žmona mirė nuo apendicito, o ir caro vaikai apie motinos sprendimą pakelti prieš save ranką (šiai versijai šiuo metu ekspertai pritaria labiausiai) sužinojo tik po daugelio metų.

Svetlanos tėtušio Josifo Visarionovičiaus Džiugašvilio (1878–1953) aplinkoje poniučių netrūko ir spėjama, kad jis jų švelnumo tikrai neatsisakydavo, tačiau, mirus sutuoktinei, svarbiausią vietą jo asmeniniame gyvenime laikinai užėmęs žmogus nebuvo moteris.

Sergejus Mironovičius Kostrikovas (1886–1934), visuomenei labiau žinomas Kirovo sceniniu slapyvardžiu, buvo artimas Josiaus bičiulis. Kadaise (1919) jis Astrachanėje padėjo įtvirtinti sovietų valdžią, o dabar bičiulystės su caru dėka (užsimezgusios maždaug 1924–1925 m.) buvo iškilęs iki partijos padalinio Leningrade vadovo.

Anot Simono Jonathano Sebago Montefiore’s (1965) veikalo „Raudonojo caro dvaras“ („The Court of the Red Tsar“, 2003), siautėdamas Astrachanėje, Sergejus įsakė nušauti žmogų vien už tai, kad šis slėpęs savo baldus ir tai tebuvusi viena iš daugiau nei 4 tūkst. gyvybių, kurių utilizavimas turėjo slėgti būsimojo Josiaus favorito sąžinę.

1931 m. Sergejui pasiteiravus, ar gali atskristi į Pietus ir atostogauti kartu, Kremliaus šeimininkas pasakė „nepatariantis niekam skraidyti lėktuvu“ ir tvirtino „labai nuolankiai prašantis atvažiuoti traukiniu“.

Sergejus buvo dar ir Politbiuro narys, o mirus Nadeždai bemaž visą savo laisvalaikį leisdavo su Josiumi. Pasakojama, kad Josifas gėdijosi savo įgimtų ir įgytų kūno defektų, o Sergejus Mironovičius priklausė labai siauram žmonių, priešais kuriuos Kremliaus šeimininkas išdrįsdavo apsinuoginti (pvz., besikaitinant pirtyje arba maudantis), sluoksniui.

Sergejui atvykus į Sočį, Josius pats pasitikdavo bičiulį traukinių stotyje, o per maudynes draugui tebesipliuškenant atsisėsdavo paplūdimyje ir jo laukdavo (kai kurie liežuvautojai teigia, kad kartą Josius suorganizavo automobilio avariją vien tam, kad tik Sergejus nespėtų į traukinį ir dar šiek tiek pabūtų kartu).

Sergejaus draugija Josifas mėgavosi ir 1933 m. vasarą, kai buvo švenčiamas Baltijos ir Baltosios jūras sujungiančio kanalo atidarymas (kanalą statė koncentracijų stovyklų kaliniai, o dėl prastų darbo sąlygų tūkstančiai jų mirė).

Tiek Sergejaus, tiek Josiaus tėvai turėjo rimtų problemų su alkoholiu ir kitiems savo šeimų nariams dėl šio polinkio sukėlė nemažai kančių, tad galima tik spėti, kad jų draugystės pagrindu tapo ne tik abipusė simpatija, bendri politiniai interesai bei pažiūros, bet ir liūdna gyvenimo patirtis.

Mūsų dienomis tokie artimi „broliški“ dviejų žinomų vyrų santykiai veikiausiai būtų išprovokavę be galo pikantiško pobūdžio gandus, o ir XX a. ketvirtojo dešimtmečio Sovietų Sąjungoje ilgainiui jų nebūtų išvengta, tačiau tą kartą įsisiūbuoti kalboms apie žydruosius Sibiro horizontus nebuvo lemta.

Dvarų gyvenime neretai nutinka taip, kad vienas žmogus tapęs valdovo ar jo šeimos narių numylėtiniu, kartu su įtaka įgyja ir labai daug klastingų bei galingų priešų, kuriuos į priekį veda ne tik politinė konkurencija, bet ir paprasčiausias pavydas.

Sergejaus atveju viskas buvo kiek kitaip. Kuo daugiau laiko jis praleisdavo kartu su Kremliaus šeimininku, tuo labiau įvairūs partijos veikėjai jį mėgo arba bent jau teigė mėgstantys, o ir paties Josiaus vaikai artimam savo tėvelio bičiuliui neslėpė prielankumo (bent jau Svetlana). Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad Sergejaus populiarumas ėmė taip sparčiai augti, kad Josius buvo priverstas partinėje žiniasklaidoje retkarčiais užsisakyti savąjį draugą kritikuojančių straipsnių.

Kaip ir bet kuris kitas politikoje besisukantis žmogus, Sergejus veikiausiai turėjo slaptų su karjera susijusių troškimų, o ir kalbos, kad jis kada nors galėtų pakeisti Josių, jau buvo pasklidusios.

1934 m. žiemą (sausio pabaiga–vasario pradžia) vykęs XVII partijos suvažiavimas tapo lemtingu posūkiu Sergejaus ir Josiaus santykiuose.

Šis suvažiavimas turėjo tapti Josiaus triumfo orgija, šlovinančia jo visų vadinamųjų penkmečio planų įgyvendinimą, tačiau visą euforiją sugadino formalus balsavimas, kuriuo reikėjo išsirinkti Centro komitetą.

Delegatams buvo išdalinti biuleteniai su pavardėmis ir šie turėdavo pažymėti pavardes žmonių, kurių nepageidauja (balsuojama būdavo už nepažymėtuosius).

Pagiriamąją kalbą Josiaus garbei pasakęs Sergejus gavo vos vieną ar du jo išrinkimui prieštaraujančius balsus, o pats Kremliaus šeimininkas, kaip ir jo sėbrai Lazaras Moisejevičius Kaganovičius (1893–1991) ir Viačeslavas Michailovičius (1890–1986) – daugiau nei šimtą. Jie buvo išrinkti, tačiau toks nedėkingumas sudavė nemenką smūgį Josiaus savimeilei.

Tų pačių 1934 m. gruodžio 1 d. Leonidu Vasiljevičiumi Nikolajevu (1904–1934) įvardijamas asmuo įsibrovė į vadinamąjį Smolno institutą, kuriame buvo Sergejaus darbovietė, ir šovė jam į sprandą.

Leonido Vasiljevičiaus likimas buvo toks pat, kaip ir pamišusios žydaitės Fanni (1890–1918), 1918 m. vasarą šovusios į Vladimirą Iljičių (1870–1924) bei JAV prezidento nužudymu įtariamo Lee Harvey Oswaldo (1939–1963). Jis buvo labai greitai sučiuptas, paviršutiniškai apklaustas ir nužudytas (taip pat buvo nužudyti ir kai kurie artimi jo šeimos nariai).

Pasakojama, kad Josifas pats vadovavo delegacijai, vykstančiai į Leningradą nusikaltimo ištirti, ir asmeniškai apklausė įtariamąjį.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų