Reaguodama į Rusijos vykdomą homofobišką politiką Voketijos teisingumo ministrė Sabine Leutheusser-Schnarrenberger nedviprasmiškai pareiškė: nei sportininkai, nei politikai nėra verčiami dalyvauti 2014-ųjų žiemą Rusijoje vyksiančioje olimpiadoje. Berlyno pareigūnės reakcija – ne pirmasis viešas Vakarų raginimas boikotuoti Sočio žaidynes.

Oficialius pareiškimus užgožė labai žemiškas Australijos sportininkų nuogąstavimas: o kas, jei slaviškasis talibanas imsis represijų prieš vienalytės meilės apraiškas olimpiadoje?

Nors oficialioji Maskva pabandė išsklaidyti šiuos labai žmogiškus nuogąstavimus, deja, teisus Sankt Peterburgo politikas Vitalijus Milonovas, teigdamas, kad federaliniai įstatymai galioja visoje RF teritorijoje.

Todėl išvydęs kad ir dailiojo čiuožimo trenerį, jausmingai (o kaip kitaip – juk sporte verda tokios aistros!) apsikabinusį ką tik pasirodžiusį savo auklėtinį, koks vietinis teisėtvarkos pareigūnas galės drąsiai protokoluoti pažeidimą ir skirti atitinkamą bausmę. Ką jau kalbėti apie atvirai savo įsitikinimus paskelbusius sportininkus ar seksualines mažumas, kurių, jau atpratusių slapstytis, sočiai yra ir tarp sporto gerbėjų.

Šias situacijas galima įsivaizduoti teoriškai, o praktiškai jos būtų neįmanomos? Bet juk Rusijoje nuolat įvyksta daugybė protu nesuvokiamų dalykų. Milijardieriai per naktį virsta vargšais, užsienio piliečiai staiga miršta nuo depresijos, diplomatiniai karai kariaujami pasitelkus ne tik naftotekius, bet ir vištų šlauneles ar butelius vyno.

Nebūtų neįmanoma boikotuoti ir žaidynes Sočyje. Juk teikdama olimpinę paraišką Rusijos valdžia akivaizdžiai melavo tikindama Tarptautinį olimpinį komitetą, esą garantuojanti stabilias politines ir ekonomines sąlygas visiems valstybės gyventojams. Formalios priežastys ignoruoti olimpiadą – kaip ant delno. Tik ar Vakarai šįkart ryžtųsi tokiam žingsniui?

Abi pusės supranta, kad boikotas reikštų grįžimą į 1980-uosius, patį šaltojo karo įkarštį, todėl vieši Vakarų pagąsdinimai tėra tik tušti žodžiai,