Garsioji švedė vis protestuoja ir jai pofik, kad Ukrainoje – karas ir kad energetikos krizė verčia Vokietijos vyriausybę vėl atidaryti anglių elektrines. Smagu pasivaipyti prieš kultūringus vokiečių policininkus, jie juk tikrai neduos į galvą. Net puriųjų sėdmenų neišspardys. Pamėgintų su plakatu nuvykti į taršią Rusiją, grįžtų (jei grįžtų) tikrai žinodama, kas yra elektros iškrova. Į kirkšnis. O ir areštinėje į atmintį inkrustuotą RF himną dar mėnesį per sapnus giedotų. Bet ji ten nevažiuos. Labai jau baisu. Užtat įprasta darkytis civilizuotose šalyse, kur svetimų himnų, pritariant metalofonui, niekas prievarta belangėje nekals į galvą. Kai grėsmės nėra, kiekvienas gali būti didvyris muliažinėse kovose už nieką.

Vis dėlto tokių pažaliavusių „kovotojų“ keliamas erzelis – ne toks jau nekaltas. Vadinamieji aplinkosaugos aktyvistai iš esmės kovoja ne už gamtą, o prieš civilizaciją, kurios pagrindą sudaro visuomenės gerovė. Žmonės siekia pagerinti savo gyvenimą, sutvarkyti aplinką, kurioje gyvena, turėti daugiau komforto. Tačiau čia iškiša profilį destrukcinis gaivalas ir sako: negalima, turite nedeginti anglių, netiesti kelių, nestatyti namų. Pagaliau nevalgyti mėsos ir nesilaikyti įstatymų. Gal todėl žaliasis ekstremizmas taip puikiai atliepia iki šiol pasaulį alinančią bolševizmo destrukciją.

P. S. Kurio kandidato į miesto merus rinkimų kampanija įstabiausia?