V.Landsbergis ir A.Brazauskas: du išsiskyrę politiniai likimai

Dar 1994 metais „Metmenyse“ paskelbiau straipsnį „Visiems laikams užgesusios galimybės“. Jame lyginau dvi didžiausias figūras nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje - Vytautą Landsbergį ir Algirdą Brazauską. Tada atrodė, kad abu prarado istorinį šansą laiku pasitraukti iš politikos ir taip atnaujinti šalies politiką bei duoti jai impulsą.

Dar daugiau - teigiau, jog jei jie abu būtų laiku pasitraukę iš politikos, abiem būtų garantuotos vietos tautos politinių didžiavyrių galerijoje. V.Landsbergis apskritai galėjo tapti kažkuo, pranokstančiu net Joną Basanavičių, o A.Brazauskui galėjo būti garantuota istorinė suklydusio, bet savo klaidą ištaisiusio, doro ir patriotiško kairiojo politiko reputacija. Pasvarstykime, kas įvyko po 1994-ųjų, kurios mano tekste išsakytos mintys buvo teisingos, o kurios ne.

Demonizuotas Nr. 1

Iškart galiu pasakyti, kad V.Landsbergį laikau pačiu talentingiausiu Lietuvos politiku, savo politinės įžvalgos galia ir intuicija toli pranokstančiu savo oponentus. Bičiulius ir sąjungininkus taip pat. Jei būtų galima sujungti jo analitiškumą, įgimtą politinės aktorystės talentą ir galios instinktą su Prezidento Valdo Adamkaus asmens žavesiu, šiluma ir sklindančia pagarba žmonėms, turėtume tobulą ir tiesiog nenugalimą politiką. Tačiau toks tobulas politikas įmanomas tik schemoje.

V.Landsbergis buvo ne tiek politiškai nugalėtas, kiek sušaržuotas mūsų žiniasklaidos. Dar daugiau - pasakęs savo garsiąją frazę apie purvasklaidą ir apie tai, kad paskaičius kai kuriuos laikraščius norisi nusiplauti rankas (žinodamas, kurį laikraštį omeny turėjo V.Landsbergis, galiu tik pakartoti jo frazę - kaip ir bet kuris kitas save ir savo šalį gerbiantis žmogus, pasirašau po ja), - V.Landsbergis mūsų žiniasklaidos buvo traktuojamas kaip karą laisvajam žodžiui paskelbęs autokratas. Pasekmių neteko ilgai laukti - spauda V.Landsbergį tiesiog demonizavo. Būta čia visko - ir natūralaus konflikto, ir akivaizdaus politinio užsakymo.

Akivaizdu, kad kai kurios V.Landsbergio būdo savybės jam nepadėjo pelnyti visuotinės meilės (kita vertus, jis jos ir nesiekė). V.Landsbergis - paternalistas, visada mėgęs būti pater patriae (tautos tėvu). Kurį laiką šis simbolinis autoritetas tikrai buvo pelnytas, bet ilgainiui politinė konkurencija ir nemaloni politinio gyvenimo proza (intrigos, įtampos, išdavystės, dvigubi ar net trigubi žaidimai su sąjungininkais ir oponentais) atėmė iš V.Landsbergio jo pirmykštį monumentalumą.

Jis tiesiog neturėjo užsibūti aktyviojoje politikoje, norėdamas likti monumentalia figūra. Neturi matyti žmonės, kaip didinga asmenybė suirzusi barasi ir elgiasi kaip paprastas mirtingasis. O jei nori ilgam išlikti didžiojoje politikoje ir dar valdžioje - atsisakyk visų pretenzijų į monumentalumą, ypač jei esi tikras demokratas ir suvoki visų politinių žaidėjų ribotumą. Likti monumentalus ir ilgai būti valdžioje gali tik diktatorius.

Šito konflikto ir vidinės įtampos V.Landsbergis nepakėlė. Kita vertus, jo nemėgti pradėjusius žmones erzino daug kas - ir jo kandi ironija, ir neslepiamas savojo pranašumo jausmas, ir inteligencija. Dvasios liumpenus siutino V.Landsbergio išsilavinimas ir erudicija, antisemitams vaidenosi, kad jis - žydas. Bet ir tikriems demokratams kliuvo jo valdingumas ir polinkis į autokratiją, bent jau vadovavimo stiliaus prasme.

Kad ir kaip būtų, vienu požiūriu V.Landsbergis toli pranoko visus šalies politikus net ir tada, kai oponentai ir žiniasklaida jį, atrodytų, marginalizavo ir atėmė bet kokio efektyvaus politinio veikimo svertus. V.Landsbergis savo autentišką patriotizmą visada sėkmingai derino su aukštos politinės prabos internacionalizmu ir gebėjimu kaip namie jaustis europinės politikos ir tarptautinių santykių sferoje.

Kaip taikliai pastebėjo Tomas Venclova, lietuvių politikai niekaip savyje nesuderina padorumo ir efektyvumo: jei padorus, tai nemodernus ir neefektyvus, o jei modernus ir efektyvus - tai nepadorus. V.Landsbergiui šita dilema niekada negrėsė. Jo patriotizmas niekada neturėjo nė mažiausių užuominų į antisemitizmą ir ksenofobiją (priešingai - veikiau priminė aristokratišką lojalumą savo tautai ir šaliai). Lietuvos reikalas jam buvo ir tebėra neatsiejamas nuo kovos už visų tautų laisvę - čia jau mes susiduriame su XIX amžiaus tautų pavasario etika ir gražiąja Vidurio Europos puse, kuri mūsų dienomis artima tikrai nedaugeliui Lietuvos politikų.

Bene svarbiausia, kad V.Landsbergis, praradęs realią galią ir įtaką, surado save kaip politikas ir net atsikratė kai kurių savo ydų - o tai visada yra išmintingo ir save koreguoti pajėgiančio žmogaus ženklas. Jo buvimas Europos parlamente ir principinga pozicija visais santykių su Vladimiro Putino Rusija klausimais - mūsų dienomis, kai nuolat sėjama pavojinga sumaištis Lietuvos žmonių galvose, - istorikų dar bus įvertinta kaip didysis įnašas į mūsų katastrofiškos politinės kultūros sanavimo darbą.

Nuo „uolos“ iki AMB

A.Brazauskas turėjo istorinį šansą būti minimas šalia progresyvių, padorių ir su savo aplinka kovoti pasiryžusių komunistų. Gal jis galėjo būti minimas net šalia legendinio Čekoslovakijos kompartijos reformatoriaus Aleksandro Dubčeko. Juk Lietuvos kompartijos atsiskyrimas nuo SSKP buvo istorinis žingsnis, kurio niekas negali suniekinti. Būtent tada A.Brazauską pradėta vadinti „uola“ - iš pastarosios kilo ir legenda apie stabilumo garantą.

Niekas nepaneigs, kad A.Brazauskas suvaidino teigiamą vaidmenį Lietuvoje po 1990 metų. Jau vien jo oponavimas V.Landsbergiui ir jų tarpusavio įtampa neleido šalyje įsigalėti vienai politinei jėgai ir pozicijai. A.Brazausko partija ir aplinka atliko šalį konsoliduojantį vaidmenį ir neleido nuslysti į pernelyg pavojingas konfrontacijas.

Kita vertus, jis ir jo aplinka neretai veikė brutaliai, bet pragmatiškai ir profesionaliai - šito nepasakysi apie konservatorius, kurie neretai improvizavo ir klupo lygioje vietoje. Ne tik A.Brazauskas, bet ir vienas pačių efektyviausių šalies premjerų Adolfas Šleževičius kone tobulai įkūnija šitą brutalumo, bet kokio prasilenkimo su normomis ir efektyvumo derinį.

Tiesiog tenka pripažinti faktą, kad kažkokia paslaptinga politinė antropologija vertė daugelį lietuvių tapatintis su A.Brazausku - visiems buvo aišku, kad niekas nebuvo be nuodėmės, kalbėjo jis aiškiai ir suprantamai (ne taip, kaip rafinuotas V.Landsbergis). O ir sovietinės praeities psichologinis sutaikymas su nepriklausomybe - lietuvių sąmonėje pavojingas ir dvilypis reiškinys, iš kurio žalos jau dabar yra gerokai daugiau nei tariamos santarvės ir naudos, - nemenka dalimi gali būti siejamas su A.Brazausku.

Psichologijos bruožų ir įtakos žmonėmis prasme A.Brazauskas visada turėjo rimtų kozirių prieš V.Landsbergį. Paprastas, simpatingas (aš vis dar kalbu apie A.Brazauską iki 1997 m.), turintis kažkokio kone etnografinio žavesio, o svarbiausia - nepiktas ir kupinas pagarbos žmonėms. Šiandien, deja, matome ano A.Brazausko antipodą - piktą, arogantišką, laidantį sarkastiškas ir nemalonias replikas, gerokai labiau primenantį kompartijos pirmąjį sekretorių nei demokratinės valstybės premjerą. Šiandien jis nebe Algirdas Brazauskas, o AMB.

Jei A.Brazauskas, 1997 metais gražiai ir išmintingai atsisveikinęs su didžiąja politika, būtų iš tiesų atidavęs vairą į rankas ateities žmonėms ir pasitraukęs, šiandien jo mitas toli pranoktų V.Landsbergio reputaciją. Tačiau jis savo rankomis viską sugadino. Grįžęs į politiką ne „politikuoti, o darbo dirbti“, t.y. tvarkyti savo ir liaudies ūkio reikalų, A.Brazauskas pats savo atžvilgiu padarė tą darbą, kurį V.Landsbergio atžvilgiu ilgai ir atkakliai dirbo mūsų laisva ir nepriklausoma spauda.

Tai ne tik machinacijų, interesų konfliktų ir galimos korupcijos skandalai - jei būtų tik tiek, A.Brazauską būtų galima pulti ne daugiau nei bet kurį kitą paslydusį politiką. Juk dėl savo partijos „juodosios kasos“ krito net toks Vokietijos ir tarptautinės politikos kolosas kaip Helmutas Kolis (Helmut Kohl). Už tokius dalykus jis, žinoma, nusipelnytų spaudimo atsistatydinti (tai profesionaliam politikui niekada neturėtų būti katastrofa, nes atsistatydinimas yra tokia pati demokratinės politikos dalis kaip bankrotas yra laisvosios rinkos dalis), bet ne visuotinio nusivylimo.

Tačiau neįmanoma užmiršti A.Brazausko neryžtingumo ir dvilypės laikysenos Rolando Pakso skandalo metu. Pamokslą apie tai, kas yra Prezidentas, žurnalistams išrėžęs A.Brazauskas tą pačią akimirką nustojo būti bet kokiu šitos šalies ir tautos stabilumo garantu. Politikos veteranas ir buvęs šalies vadovas net nesuvokė, kokia grėsmė buvo iškilusi jo šaliai, ir vėliau prieš R.Paksą stojo viso labo kaip prieš užsispyrusį ir jo neklausantį „piemenį“, o ne kaip didelę grėsmę jo šalies demokratijai ir nacionaliniam saugumui. Veikiau atrodė, kad R.Paksas yra tiesiog iš rikiuotės išėjusi sistemos dalis, o ne išorinis pavojus jai.

Žaidimai su Darbo partija ir Viktoru Uspaskichu taip pat byloja apie pavojingą politinę partiją, kurios prieš populiaresnius už socialdemokratus populistus darbiečius ir už save jaunesnį ir įžūlesnį jos lyderį iš esmės neįmanoma laimėti. Niekas iš mąstančių politikų ir rimtų apžvalgininkų Lietuvoje niekada nelinkėjo blogo A.Brazauskui ir net šitai protu sunkiai suvokiamai koalicijai - juk negali būti tas pats, kieno rankose atsidurs Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijos.

Bet šitie pavojingi žaidimai privedė prie to, kad A.Brazauskui teko mėginti padaryti neįmanoma - asimiliuoti konkuruojantį su juo politinį naujadarą, tai yra civilizuoti politinius barbarus ir toliau valdyti sistemą.

Kaip yra pastebėjęs Egidijus Aleksandravičius, visa tai primena paskutiniųjų Romos imperijos dešimtmečių politiką, kai pastangos civilizuoti barbarus ir integruoti juos į krizinę, vos gyvą politinę sistemą privedė prie to, kad barbarai vis tiek sunaikino Romą, o Roma savo paskutinėmis akimirkomis pati tapo pusiau barbariška. Ar ne toks pat likimas ištiko socialdemokratus Lietuvoje?

Ypač liūdna, kad A.Brazauskas ir socialdemokratai šiandien ne tik brutaliai elgiasi su opozicija, bet ir įsitraukė į gėdingą kovą prieš pilietines organizacijas, tuo padėdami lygybės ženklą tarp savęs ir darbiečių bei libdemų. Ar begalima jau žemiau pulti kažkada solidžiam politikui ir pačia profesionaliausia šalyje laikytai jo partijai nei kova prieš demokratijos pagrindus? Ir ar begalima žemiau pulti nei būti ginamam antivakarietiško ir ksenofobinio dienraščio, iki paskutinės akimirkos gynusio R.Paksą ir visas su juo susijusias antivalstybines jėgas?

Valdžios nublokšti

„Valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai“. Šie nemarūs britų istoriko Lordo Aktono (Lord Acton) žodžiai kaip niekas geriau nusako V.Landsbergio ir A.Brazausko kovos istoriją. Kuo mažiau galios turėjo kuris nors iš jų, tuo patraukliau jis atrodė, tuo daugiau išminties išvysdavome jo žvilgsnyje bei laikysenoje.

Bet šiandien šių dviejų lietuviškosios politikos kolosų likimai išsiskyrė. V.Landsbergis susigrąžino ir gal net padidino turėtą savo politinį prestižą, nors grįžti ar net mėginti sugrįžti į valdžią Lietuvoje jam būtų savižudiška. O A.Brazauskas pats iššvaistė savo sunkiai pelnytą politinį kapitalą.

Išmintingas žmogus saugosi pernelyg didelių galių. Ignoruojantis išmintį anksčiau ar vėliau valdžios nubloškiamas - arba prarandant valdžią, arba save patį. O kartais prarandant ir viena, ir kita.