Didžiausi mitingai ir grėsmingiausios pasipriešinimo akcijos vyksta mūsų virtuvėse ir užstalėse. Ne tik mineraliniais vandenimis atsigaivinę piliečiai buitinį pavakarių peizažą paįvairina aštriomis kaip skalpelis kalbomis apie sugriautus kolūkius, vagiantį valdžios klaną ir šiaip visokias šiandienos baisybes. Ta laisva kalbėsena nuo viešųjų pratarmių išsiskiria ne tik pakeltu tonu, bet ir grėsmingais epitetais bei mojavimais duonriekiu Seimo pusėn: "Svolačiai, pardavė Lietuvą!"

Kažkada labai raiškiai tokį įprotį mitinguoti prisėdus namie ant taburetės apibūdino pats šių laikų patriarchas, kurio įsiutę tautiečiai buityje nesibodi tapatinti su vienu kanopiniu gyvūnu: "Į kaimą neatvežė druskos – kaltas Landsbergis."

Vis dėlto peržengus namų slenkstį į viešumą, ugningos kalbos, pasakytos tarp lėkščių ir stiklainių, įstringa mitinguotojų gerklėse. Tuomet jie tampa nominaliais piliečiais ir bijo aitresnį žodį rėžti kitų tokių pat nominalių piliečių akivaizdoje. Tas ką tik lyg V.Čiapajevas virtuvėje karingai buteliu mojavęs herojus virsta nykuma, tarsi jo drąsą kas nors būtų kaip kokteilį išsiurbęs pro šiaudelį. Į ataką šaukusi iškalba paleidžia paskutinį kvapą, ir iš šalies jau nebesunku įžvelgti tą patį Akakijų Akakijevičių, kuris N.Gogolio valia valgė nepakeldamas galvos net ir tada, kai ant jo maisto žvitriai nutūpdavo musės. "Mažas žmogus", – įprotį būti niekuo socializmo laikais apibrėždavo literatūros kritikai.

Regis, įprotis būti tuo mažu žmogumi išties yra toks tvarus, kad viešumoje jaustis tuščiavidure, nieko nelemiančia vidutinybe tapo būtinu ir šių dienų atributu, kurio neįveikė nei laisvės vėjai, nei pagieža, kylanti iš akivaizdžios ar susigalvotos socialinės neteisybės. "Šiek tiek kitokie tie lietuviai", – eilėse konstatavo Vladimiras Romanovas.

Išties viešumoje mūsų žmonės tampa tarsi kitos kokybės. Juos apvaldo anonimiškumo poreikis, ambicijos sunyksta, o įsiūtis, dominavęs agresyviuose virtuviniuose transparantuose, vos išėjus į gatvę virsta gailiu prisitaikėliškumu.

Vis dėlto ramybės neduodantis socialinis nerimas veši anoniminiuose skambučiuose ar rašliavoje, kurios tiek daug atskrieja į kontroliuojančių įstaigų ar redakcijų pašto dėžutes.

Vien ko verti pagieža gausiai pasūdyti laiškai, pasirašyti konspiraciniais slapyvardžiais: "Gero norintis", "Stebėtojas" ar tiesiog "Pensininkė", "Rinkėja"? Tokioje raštijoje, prisidengus kodiniais žodžiais "visuomenė", "tauta", "neteisybė", dažniausiai skelbiami beprotiški pamokymai kitiems, valdžiai arba apskritai visai žemės gyvasčiai.

Tačiau iš tiesų tie anoniminiai manifestai suteikia galimybę jų rašytojams pasijusti reikšmingesniems, nei jie realiai yra savo pačių gyvenime. Nes viešumoje publikuojant savo pavardę ir veidą, deklaruoti tai, ką išties mano, ryžtasi nedaugelis. Drąsesni pareiškimai dažniausiai skamba prisidengus populiariu formuluočių buferiu "išreiškiau kai kurių žmonių nuomonę". Suprask – ne savo mintis, o kažkieno, pats aš čia, atsiprašau, niekuo dėtas.

Šis slapukavimas ir klinikinis potraukis likti anonimu byloja, kad žmonės vis dar labai bijo. Bijo visko: kad nesumažintų pensijos, kad nepaduotų į teismą, kad neuždėtų baudos. Baimė gožia norą išreikšti šiokį tokį savo asmenį ir viešai ieškoti tiesos. Šiuo požiūriu nevirtuvinės drąsos verta pasimokyti iš to paties V.Landsbergio, kad ir kokiu jį kas laikytų. Jis nepabijojo net Vasario 16-osios proga tėkštelėti smegenis rėžiančių metaforų. "Jeigu norime, kad būtų Lietuva, piliečiai turi likti Lietuvoje ir sausinti pelkę. Reikia daug prisiminti, nieko nepamiršti, saugoti ir ginti svarbiausiąją pilį – Lietuvos garbę", – per šventes priminė nepriklausomybės architektas.