Laive „Lisco Gloria“ kilęs gaisras užgožė prieš tai atsitikusį skaudų įvykį. Spalio 8 d. visą Lietuvą sukrėtė dar viena žinia apie nežmonišką paauglių žiaurumą.

Bendraamžiai vidury baltos dienos Priekulės parke parklupdė penkiolikametę, į jos veidą taškė kiaušinius ir visa tai filmavo. Išpuoliai buvo nukreipti prieš mergaitę, kuri mokyklą pradėjo lankyti tik šiemet. Visa tai prisiminti verčia praėjusią savaitę paviešintas faktas, kad Panevėžyje į teisiamųjų suolą sės keturiolikmetė, bemaž metus šantažavusi, mušusi ir tikrąja to žodžio prasme reketavusi jaunesnę mergaitę.

Tie, kurie sako, kad tokios patyčios yra šių laikų išradimas, apsirinka. Tai pats tikriausias sovietinių laikų grynuolis, kai ir mokyklose, ir kituose anuomečiuose kolektyvuose gyvavo vadinamoji diedovščina: teisus ir teisingas tik tas, kas yra senbuvis – anksčiau sukurtų nerašytų taisyklių pasekėjas.

Šios kraupios konclagerių tradicijos įsikūnijo ir anuomet oficialiose institucijose, pavyzdžiui, tarybinėse mokyklose, kurios tam tikra prasme buvo kuriamos pataisos kolonijų pagrindu. Per pamokas moksleiviai turėjo būti uždaryti klasėse (kamerose), kuriose turėjo atsėdėti, zonos žargonu kalbant, nuo skambučio iki skambučio. Per pertraukas vaikai būdavo išvedami į koridorius ir verčiami vaikščioti ratu (kaip kalėjime). Visi privalomai dėvėjo vienodas uniformas, kad jau iš tolo galima būtų susekti, kuriai socialinei grupei asmuo priklauso. Valgyklose valgyta alaviniais šaukštais iš metalinių indų, o į maitinimo vietą būdavo atvedami būriais (kaip kaliniai į kalėjimo valgyklą).

Žodžiu, aplinka ir privalomas institucinis gyvenimo būdas pagal daugybę požymių buvo tapatus kalėjimo – totalinės ir prievartinės institucijos – gyvenimui. Todėl nenuostabu, kad anuomet įsigalėjo ir tam tikri ritualų, būdingų pataisos darbų įstaigoms. Tai net savotiškai buvo skatinama ir sovietijos pradmečio pedagogų-socialinių vadybininkų, kurie diegė ne tik griežtumo vertybes, bet ir įdiegė konclagerių tradicijas. Pavyzdžiui, suformavo ir įdarbino skundikų kastą, budėtojus su raiščiais ant rankų, įsteigė grandžių vadų, būrio tarybos pirmininkų ir kitas grupių pareigybes, kurios sukurdavo drausmės įspūdį ir sykiu palengvindavo pačių pedagogų darbą.

Tai, kad reikia puoselėti etines vertybes, kuriomis turėtų būti paremti vaikų tarpusavio santykiai, visoje šioje totalinėje mašinerijoje nelabai kam ir rūpėjo.

Taip sovietinė mokykla iš esmės tapo tuo socialiniu protezu, kuris vis dar šlubčioja iki šiol.

Nors vaikai šiandien ir nebevaikšto ratu per pertraukas, tačiau iš visuotinai tebetvyrančios senosios patirties lenda totalitarizmo bėdos, kurios dar yra persmelkusios tam tikrus žmonių įpročius ir bendravimo klišes. Tai matyti iš tokių apraiškų, kuriose modeliuojama anų laikų patirtis, – kad ir nuolat vaikų kartojamame žodyje „karoče“. Daugelis nežino, ką jis reiškia, tačiau noriai jį vartoja, nes tai yra galimybė sustiprinti savo grupinį „aš“.

Prieš 15 metų kai kurie Klaipėdos universiteto atstovai siūlė etinių santykių formavimą mokyklose iškelti kaip pagrindinę vertybę ir veiklos tikslą, tačiau ši idėja buvo nustumta į šalį. Kadangi visus tuos metus šiuo požiūriu ne itin daug buvo daroma, atėjo laikas, kai filmuojant šunys mėtomi nuo tiltų, o vaikai vienas kitą kankina patys nesuprasdami kodėl.