Ne vienam teko nusvilti nagus kreipusis į vertimų biurą: plėšia didelius pinigus, o darbo kokybės – nė ženklo. Dauguma net nebando ieškoti teisybės, tačiau tam pasiryžę žmonės teigia nusivylę išsiaiškinę, kad jos paieškos be galo sunkios. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) pasiryžusi apginti arba tinkama linkme nukreipti nepatenkintą dešros arba batų pirkėją, tačiau pasipiktinusiems vertėjų paslaugomis mažai kuo gali padėti.

Pavyzdžiui, Kaune Kęstučio gatvėje vertimų verslu besiverčianti Eglė Ernesta Lumbienė į VVTAT specialistų akiratį buvo patekusi du kartus. Abu kartus tarnyba buvo vartotojų pusėje, tačiau E.E.Lumbienė spjovė į specialistų nurodymus grąžinti pinigus.

Už tai VVTAT ją nubaudė pačia griežčiausia, bet juokinga bausme – E.E.Lumbienę "prikalė" prie gėdos stulpo – apie jos prasižengimus paskelbė VVTAT interneto puslapyje.

"Tarnyba savo darbą padarė, bet jos sprendimai yra labiau rekomendacinio pobūdžio. Matyt, vartotojams lieka kreiptis į teismą, kuriame turint tarnybos sprendimą turėtų būti lengviau ieškoti teisybės", – svarstė VVTAT Viešųjų ryšių skyriaus vyr. specialistas Kęstutis Stirbys.

Mat Lietuvos vertėjai neretai dirba turėdami Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) išduotą verslo liudijimą. Kad tokį gautų, jie neturi pristatyti jokio kvalifikaciją įrodančio dokumento, o už neprofesionaliai atliekamą veiklą atimti verslo liudijimą įstatymas nenumato.

Padėties neskuba keisti nei Vyriausybė, nei patys vertėjai. Lietuvos vertėjai gali priklausyti Lietuvos vertėjų asociacijai arba Vertėjų gildijai, tačiau jos pirmininkas Valentinas Kulinič interviu dienraščiui teigė, kad vertėjai gana pasyvūs ir imtis permainų neskuba.

– Ar kas nors reglamentuoja vertėjų darbą?

– Šioje srityje Lietuvoje nėra tvarkos ir vertėjų darbo beveiks niekas nereglamentuoja. Stojantys į Vertėjų gildiją pasirašo garbės kodeksą, bet jis neturi jokios teisinės galios. Vertėjas tik pasižada etiškai dirbti.

Lietuvoje nėra jokių įstatymų, kurie tiesiogiai reglamentuotų vertėjų darbą, todėl man visiškai nekeista, kad VVTAT nieko negali padaryti. Galima pritaikyti baudžiamąją atsakomybę už melagingą vertimą, bet neteko girdėti, kad kada nors tai buvo padaryta. Būna nekokybiškų vertimų, bet kažin ar pavyktų vertėją apkaltinti, kad jis tyčia melagingai išvertė.

Galima sakyti, kad vertėjai dirba neprižiūrimi. Gal padėtį turėtų keisti patys vertėjai, tačiau, mano akimis, šiuo klausimu vertėjai gana pasyvūs.

– O kokia užsienio patirtis?

– Užsienyje yra labai galingų vertėjų asociacijų, tačiau neretai jose narių yra vos ne mažiau nei asociacijų priešininkų. Daug kur padėtis panaši kaip ir Lietuvoje, tačiau daugelyje šalių veikia prisiekusių vertėjų institucija.

Prisiekęs vertėjas turi tokį statusą kaip pas mus notaras. Jis turi savo antspaudą, kuriuo gali tvirtinti vertimus. O pas mus vertimų negali tvirtinti net pats notaras, nors notarų įstatyme tokia veikla numatyta. Tačiau joks notaras to nesiima daryti, nes būdamas teisininkas jis supranta, kad tokios atsakomybės negali prisiimti, net jeigu jis puikiai moka kalbas.

Vertimui reikia tam tikros kvalifikacijos, kurios notaras neturi. Todėl notaras tik patvirtina vertėjo parašą. Prisiekę vertėjai prisiima kur kas daugiau atsakomybės, todėl ir klientai jais gali kur kas labiau pasitikėti.

– Gal teko girdėti, kad padėtis Lietuvoje keisis?

– Turiu projektinį dokumentą, kuriuo kuriamas vertimų kokybės standartas, jis galios visoje ES. Gal jam įsitvirtinus bus pagrindas griežčiau kontroliuoti vertimų veiklą, bet vėl, tas standartas labiau taikomas vertimų įmonėms.

– Ar daug yra kolegų, teršiančių vertėjo vardą Lietuvoje?

– Tyčia niekas vertėjų vardo neteršia, bet faktas, kad yra daugybė nekvalifikuotų specialistų. Dėl jų ir vertimų kainos nerealiai žemos. Ypač tai liečia vertimus iš rusų ir į rusų kalbą. Kažkodėl laikoma, kad versti iš rusų kalbos gali kiekvienas kvailys. Už tai mokami centai, bet toks reiškinys niekaip nepaaiškinamas logiškai.

Vadovaujantis tokiu pavyzdžiu atrodo, kad iš anglų kalbos verčiantis vertėjas blogai moka šią kalbą ir jam reikia daugiau dirbti, kad išverstų tekstą. Iš bet kurios kalbos verčiantis vertėjas turi labai gerai mokėti dvi kalbas.

Pas mus vertėju gali būti bet kas. Pasiimkite verslo liudijimą arba individualios veiklos pažymėjimą ir skelbkitės esantis vertėjas. Kuo žemesnes kainas pasiūlysite, tuo daugiau užsakymų gausite.

– Lietuvoje trūksta kvalifikuotų vertėjų?

– Manau, kad trūksta. Jų būtų galima paruošti daugiau. Vilniaus universitetas ruošia labai gerus specialistus, bet ten be galo sunku įstoti, nes į šias studijas priimama kur kas mažiau studentų, nei yra norinčių. Kauno technologijos universitetas ruošia techninio vertimo specialistus. Taip pat vertėjus ruošia Vilniaus kolegija. Tačiau nebūtina, kad vertėjas būtų baigęs šią specialybę.

Negirdėjau, jog kuriose nors valstybėse būtų griežtai kontroliuojama, kad šia veikla gali užsiimti tik filologas arba diplomuotas vertėjas. Bet koks žmogus turi teisę užsiimti bet kokia veikla, jeigu jis jaučia, kad turi tinkamą kvalifikaciją, ir žmonės patenkinti jo darbu. Kodėl gi ne. Yra labai daug kvalifikuotų vertėjų, kurie neturi nei filologo, nei vertimų specialisto diplomo.