Vis garsiau kalbama apie Mažeikių naftos perdirbimo įmonės pardavimą rusams, lenkai nebeslepia ieškantys pirkėjo. Bet ar iš tikrųjų reikia bijoti prie vamzdžio grįžtančio Ivano?

Peržvelgus neseniai į "Orlen Lietuvą" perkrikštytos "Mažeikių naftos" istoriją, akivaizdu, kad ši įmonė gali būti pelninga tik vienu atveju – jeigu ją valdo rusų kapitalas. Lenkai jau nuo 2006-ųjų nesėkmingai bando iš jos išspausti naudą, apie amerikiečių koncerno "Williams" šeimininkavimą Mažeikiuose apskritai norėtųsi pamiršti. O štai "Jukos" Mažeikiuose dirbo puikiai. Na, iki to momento, kai koncerno savininkas tapo Kremliaus taikiniu.

Taip, Rusija vykdo ekonominį šantažą, naudodamasi savo gamtos ištekliais. Mums (na, "PKN Orlen") staiga "sugedo" naftotiekis "Družba", jo "remonto darbai" trunka jau ketverius metus, Minskui užsukamas dujų "kranelis" jau tapo gražia tradicija Rusijos ir Baltarusijos santykiuose. Pavyzdžių apstu. Jeigu Rusijos naftos koncernai verslu užsiimtų daugiau nei politika, "PKN Orlen" dabar džiaugtųsi pelninga investicija ir nė žodeliu neužsimintų apie per brangiai pirktą "Mažeikių naftą", piktavališką Lietuvos valdžią ir t. t.

Visa tai – faktai. Bet kas būtų naudingiau Lietuvai? Na, žvelgiant iš ekonominės pusės, Ivanas prie vamzdžio tikrai atsipirktų. Visų pirma, stebuklingai "pataisius" "Družbą" į Mažeikius plūstelėtų rusiška nafta. Pigi rusiška nafta, mat su nauju šeimininku gyvenanti įmonė, žinoma, gautų reikšmingų nuolaidų. Antra, gamykla padidintų gamybos apimtį ir greitai taptų pelninga. O jeigu ji dirbtų našiau ir dar pelningai, visi tai pajustume, nes į šalies biudžetą iš Mažeikių atplauktų kur kas daugiau mokesčių. O pinigai tautybės neturi, taigi kažin, ar reikėtų bijoti, kad rusų sumokėti mokesčiai pakenks Lietuvai.

Na, taip, jau daug metų kalbame apie energetinę nepriklausomybę. Būtent. Kalbame. O kas nuveikta? Ar pasistatėme atominę elektrinę? Ar nutiesėme kabelį į Lenkiją? Ar jau turime dujų saugyklą? Ne.

Žinoma, priklausomybė nuo rusiškų dujų iš tiesų kelia pavojų – vienas "kranelio" užsukimas Lietuvai gali tapti labai skaudžiu smūgiu. Bet degalai? Pamėginkite įsivaizduoti, kad rusai nusiperka Mažeikių gamyklą ir staiga nustoja gaminti degalus. Tik dėl to, kad mus paauklėtų. Net jeigu Kremliui ir šautų į galvą tokia beprotiška mintis, tai būtų tiesiog kvaila. Degalų, priešingai nei dujų, galima lengvai atsivežti. Skandinavai, baltarusiai, tie patys lenkai – visi mielai pasiūlytų degalų blokados prislėgtai Lietuvai. Ir gal net pigiau nei parduoda Mažeikių įmonė.

O lenkai turėtų prisibijoti Ivano, mat jam atėjus prie vamzdžio į Lenkiją gali plūstelėti pigūs degalai, kurie apkarpytų pačių Lenkijos koncernų rinkos kąsnius. Bet lenkai nebijo. Kodėl? Galbūt todėl, kad įsileisti "raudonus" degalus į Lenkijos rinką kainuotų mažiau nei merkti pinigus į stabiliai nuostolingą didžiausią Lietuvos įmonę.

Lyg tyčia, prie publikacijų apie Mažeikių įmonės pardavimą Lenkijos spaudoje mirga tos pačios nedviprasmiškos užuominos. Jų esmė paprasta: "Jeigu duosite mums "Klaipėdos naftą" ir pigius geležinkelių tarifus, Ivanas neateis." Tik sutapimas? Vargu bau. Lenkija kone nuo pirmųjų dienų Mažeikiuose mėgino iš Lietuvos išmušti kuo palankesnes sąlygas. Galiausiai mesta Ivano korta. Ar Mažeikiuose įsikūrę rusai mus šantažuos? Tikėtina. Bet, kaip pasakytų vienas garsus politikas, kas galėtų paneigti, kad mes ir dabar nesame šantažuojami?

Ar Ivanas prie vamzdžio – politiškai geriausias sprendimas Lietuvai? Tikrai ne. Tačiau atrodo, kad tiesiog neturime pasirinkimo.