Valstybininkus keičia naftininkai

Laimė ar ne, po tokios valstybininkų pjūties ne tik politinių diskusijų laukas gerokai nususo, bet ir atsirado daugiau baimių neišsiskirti iš minios, imtis atsakomybės.

Valstybininkų istoriją prisiminiau išgirdęs buvusį užsienio reikalų ministrą Antaną Valionį, pristatantį LRT eteryje savo knygą. Joje skiriama dėmesio ir valstybininkų vadu laikytam Albinui Januškai. Dar neskaičiau ministro veikalo, bet, kaip supratau iš komentaro, A. Valionis geruoju mini poną Janušką, vadina jį gabiu ir įžvalgiu politiku.

Viena ausimi esu girdėjęs, kad šis turi ambicijų sugrįžti į politiką kartu su vienu iš būsimų pretendentų į Lietuvos prezidentus. Juk gebėjimų ir ambicijų avidėse ilgam neuždarysi.

Valstybininkų vardas savaime iškilo mintyse ir sužinojus, kad Valstybinių miškų urėdijai vadovaus naftos produktų krovos bendrovės ir suskystintų gamtinių dujų terminalo operatorės „Klaipėdos nafta“ finansų direktorius Marius Pulkauninkas. Kažin, kodėl taip krinta kortos, bet didesnėje valstybės įmonėje vis randi žmogų, nors ir trumpai gavusį atlyginimą „Klaipėdos naftoje“. Jei dar akyliau žvelgtume, pamatytume, kad visi jie, vienaip ar kitaip, patirties sėmėsi konsultacijų kompanijoje „Ernst and Young“. Tereikia prisiminti Roką Masiulį, Dalių Misiūną ar Mantą Bartušką.

Šmaikštūs liežuviai kartais paplaka, esą Lietuva yra valdoma ne iš Simono Daukanto ar Vinco Kudirkos aikštės, o iš Subačiaus gatvėje įsikūrusio specialistų rengimo centro. Tačiau aštrūs protai atremia, kad konsultacijų kompanijos užaugina geriausius vadybininkus, ir valstybei tik į naudą, kai jų būrelio nariai stoja prie svarbiausių įmonių vairo. Juk būtent jie turi drąsos imtis reformų. Nedrįstu ginčytis. Net pritarčiau, kad tokie vadovai šiandien, bent jau viešojoje erdvėje, jodo baltus pergalės žirgus.

Tik politinė konjunktūra yra dar mažiau ištikima nei fortūna. Atsukus jai nugarą gali netikėtai paaiškėti, kad į valstybininkų klano vietą stojo naftininkai. Tada niekam nerūpės – susidoroja jie su darbu ar ne. Nereikės giliai kapstyti, pakaks ir fakto, kad buvęs Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas Daivis Zabulionis iš pareigų atleistas neteisėtai, o direkcija jam privalo sumokėti beveik 30 tūkst. eurų kompensaciją. Nesuklysiu sakydamas, jog ne ministras, inicijavęs atleidimą, ne direkcija, bet mokesčių mokėtojai paklos tuos 30 tūkst. Deja, valdžia svaigina ir suteikia progą susireikšminti, tada klaida veja klaidą, o kombainas tik ir laukia, kada galės vietas naujiems reformatoriams parengti.