O juk dar taip neseniai tatuiruotė buvo socialinės atmatos arba kalėjimo požymis. Toks žmogus buvo laikomas padugne. Labai dažnai vyrai, sovietinėje armijoje įsigiję tokį „grožį“, kreipdavosi į medikus, kad tą šlykštynę pašalintų nuo kūno.

Daugelis žinojo, kad tatuiruotę galima panaikinti ir išdeginant ją cigarete. Taip ir darydavo, nepaisant baisaus skausmo, niekas nenorėjo būti atmata ir pašlemėku.

Dabar situacija pasikeitė. Dabar jau neturėti tatuiruotės tapo savotiška gėda, esą nemadingas esi, nesupranti nieko šiame pasaulyje.

Dar baisiau, kad tatuiruotes darosi moterys ir merginos. Net ant veido, ne tik ant kitų kūno vietų, įskaitant ir intymiąsias. Tenka vasarą matyti pliaže, kaip visai patraukli jaunuolė nusirengia, o tada jau atsiskleidžia visas jos „grožis“. Ant rankų, atrodo, nėra jokios natūralios vietos, vien tos melsvos baisybės, kurios neturi nei turinio, nei jokios suvokiamos reikšmės. Vien kažkokia neva graži forma.

Na, nejaugi taip sudėtinga suprasti, kad tai yra kvailystė? Durnumas. Nesubrendusio žmogaus kvailas įgeidis. Be to, medikai anksčiau perspėdavo, kad tatuiruotės kenkia sveikatai, sveikai odai ir organizme vykstantiems natūraliems procesams. Juk pasidarius tatuiruotę kurį laiką nevalia net maudytis, nes galima patirti užkrėtimą, pūliavimą ir panašiai.

Dabar kažkodėl nebematyti jokių perspėjimų. Tai gal šis reikalas jau nebekenkia sveikatai? Tačiau kaip taip galėjo viskas apsiversti aukštyn kojomis? Pasigendu (ir ne aš viena) medikų įvertinimo, viešų perspėjimų, viešos profesionalų nuomonės šia tema. Gal vis dėlto laikas jaunimui pasakyti tiesą apie tas „grožybes“.