Ne itin nuosekliai failus smegenyse rūšiuojančių piliečių džiaugsmas, kad mergaitė atiduota mamai, ir „viskas dabar pasibaigė“, iš esmės yra ne kas kita, o žiūrėjimas pro rožinius akinius. „Niekas čia nesibaigė, viskas tik prasideda“, – mėgino padėti susivokti signataras A.Patackas.

Ta visuotinai skiepijama logika, kurios imperatyvus už žavias sumas žarsto iš sostinės valdomi ruporai, ir toliau beriama žmonėms į galvas. Esą pedofilijos byla yra blefas, nesąmonė, „patvorinių“ sąmokslo teorija, skirta patenkinti provincialaus mentaliteto sufermentuotas ambicijas. Šiame kontekste tautai kalama į smegenis, kad D.Kedys yra žudikas, mafijozas, galų gale, kad jis pats pedofilas. Nors niekas to niekada neįrodė ir, jei žiūrėtume visiškai formaliai, nėra teismo sprendimo, pagrindžiančio tokius apibūdinimus.

Šios periodiškai viešumoje rūšiuojamos prielaidos dėstomos kaip patys rimčiausi ir labiausiai logiški argumentai, tarsi turintys įrodyti tikrąją „tiesą“ – esą N.Venckienės idėjinė stovykla tėra suklaidinti piliečiai, kuriems realybę suvokti trukdo primityvus ir iškreiptas pasaulio suvokimas. Taip ginčo esmė iš tiesų nugrimzta tarsi į nebūtį, regis, nieko apčiuopiamo čia apskritai nebuvo ir nėra, nebuvo nei pasivaikščiojimų su dėdėmis, nei vizitų į viešbutį, nei mergaitės pasakojimų apie „sysalus“ ir kremus. Socialiniam elitui save priskiriančios skeptikų brigados aiškina, kad visa tai buvo inspiruota, sugalvota ir dėl kažkokių priežasčių niekšingai sukalta mergaitei į galvą.

Įstabiausia, kad iš pirmo žvilgsnio tai atrodo logiška ir įtikima. Tuo galima paaiškinti ir faktą, kodėl netiriama pati pedofilijos byla, kurios tyrimo rezultatai ir turėjo pakloti pamatą teismo sprendimui grąžinti (arba ne) mergaitę? Juk mesti ne šiaip sau įtarimai pavogus jūrų kiaulytę, o kaltinimai tvirkinus ir seksualiai išnaudojus mažametį vaiką.

Reikalas čia, matyt, tas, kad vis labiau į vadinamųjų tolerantiškųjų susivienijimų atstovų glėbį stumiami lietuviai verčiami susitaikyti su mintimi, kad iškrypimai yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis, su kuria pagaliau vis tiek turėsime susitaikyti. Tai nuolat viešai kartojama kalbant apie vyriškųjų sėdmenų pagrindu asocijuotą broliją, kurią vienija iškrypimo forma, kai kuriose užsienio valstybėse stebėtinai tapusi norma.

Lietuvoje taip pat stebėtinai tokia pat norma tampa ir pedofilija. Ypač ta, kurią V.Landsbergis be užuolankų priskyrė organizuotajai. Tik kol kas ji dar apdairiai maskuojama bijant socialinio sprogimo.

Po juodojo gegužės 17-osios ketvirtadienio tapo aišku, kad naudojamas tas pats „netiesos“ metodas, kad organizuota pedofilija būtų laikoma prasimanymu, humoru, užprogramuota nesąmone, melu, kurį sukūrė „patvoriniai“ plebėjai. Kai viešumoje įsitvirtina dogma apie „netiesą“, ją galima priskirti suklaidintai visuomenei, kurią būtina bausti: tramdyti lazdomis, per garsiakalbį bauginti, kad bus užpjudyti tarnybiniais šunimis, apnuodyti dujomis, būtina ir šturmuoti žmonių namus, nes jie, tie žmonės, esą atstovauja „netiesai“. Kaip savo akimis tą rytą įsitikinome, tai suteikia galimybę ir purvinais tarnybiniais batais lipti ant trispalvės. Juk valstybėje, kurioje įsitvirtino iškrypėliai, nėra nei moralės, nei humanizmo, vien tik fetišizuota jurisdikcija, kuri, kaip paaiškėja, tarnauja net ne pačiai sau, o poliucijų geidžiančiam klanui, tampančiam valstybės sistemą už virvučių.