Taip miršta paminklai

Netrukus iškilmingai minėsime Stepono Dariaus ir Stasio Girėno didžiojo skrydžio sukaktį. Ta proga suskubta atnaujinti Juozo Šlivinsko sukurtą lakūnams skirtą paminklą Ąžuolyne, sutvarkyta architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio paminklo aplinka lakūno žūties vietoje Lenkijoje. Didvyrių skrydžiui įamžinti skirtam kitam atminties ženklui – Myslibuže iškilusiam skulptoriaus Kęstučio Lanausko paminklui pasisekė mažiau. Aplinka sutvarkyta, veja atnaujinta, o pats paminklas po senos akiplėšiškos vagystės taip ir liko be nedidelės, bet esminės detalės – "Lituanicos".

"Paminklas yra, pavogtas tik lėktuvėlis", – problemos nesureikšmino net kelių institucijų atstovai. Institucijų, kurios, suvienijusios lėšas, būtų galėjusios finansuoti paminklo atnaujinimą.
Visi kalbinti valdininkai atsakomybę dėl nesuremontuoto paminklo mėtė nuo savęs tarsi karštą bulvę: esą paminklą užsakėme ne mes, per vėlai apie šią problemą sužinojome, skulptorius užsiprašė per daug pinigų ir panašiai. Kaip galima tvirtinti, kad "užsiprašė per daug", jei patvirtintų meno kūrinių atnaujinimo įkainių nėra, o darbų sąmata – pagrįsta?

Kaip pasakytų menininkai, šioje situacijoje mūsų paveldu ir įvaizdžiu užsienyje besirūpinančios institucijos į problemą nepažvelgė konceptualiai. Juk, atmetus visus tuos "per brangu", "ne mes kalti" pasiteisinimus, argi nesuremontuotas paminklas Lenkijoje nedemonstruoja mūsų valstybės atmestinio požiūrio į visą paveldą? Tai ypač akivaizdu, kai tokie dalykai vyksta kaimyninėje valstybėje. Jei mes patys su savo paveldu elgiamės atmestinai, paniekinamai, ar tai neskatina tos pačios kaimyninės valstybės atstovų su mūsų paveldu elgtis lygiai taip pat? Pagaliau – ar tai neskatina vandalų?

Skulptorius sakosi sudarydamas sąmatą šįkart itin detaliai viską suskaičiavęs, nes kurdamas paminklą patyrė 20 tūkst. litų nuostolį. Ir jį patyrė didžiąja dalimi dėl to, kad teko itin skubėti – paminklui sukurti skirti pinigai buvo pervesti likus trims savaitėms iki paminklo atidengimo. Tai, kad pinigai kultūros renginiams – net gerai žinomiems festivaliams – finansuoti, meno kūriniams sukurti Lietuvoje nuolatos skiriami paskutinėmis dienomis iki renginio ar kitos galutinės datos, nuolatos pabrėžia kultūros renginių organizatoriai, menininkai. Pinigų vėlavimas šioje srityje yra tapęs ydinga tradicija. O juk iš anksto sudarant renginių sąmatas negali įrašyti punkto, kad dėl beprotiškos skubos pinigų garantuotai neužteks. Taip menininkai pakliūva į spąstus: vykdyti įsipareigojimus privalo, o viršyta sąmata tampa jų asmenine problema.

Klausimų, ar K.Lanauskui pavyks tilpti į buvusią paminklo sąmatą, kilo net Myslibužo burmistrui: prieš penkerius metus jis pastebėjo, kad skulptorius su pagalbininkais, vaizdžiai tariant, paminklą "ėmė šturmu", matė, kokia grandiozinė technika buvo samdoma Lenkijoje paminkliniam akmeniui iškrauti, jį pastatyti. Vaizdelis burmistrui, matyt, įsiminė ilgam: sutvarkyti paminklo aplinkos į Myslibužą neseniai užsukusių Kauno dailininkų meras teiravosi, ar su skulptoriumi už šį darbą buvo visiškai atsiskaityta.

Rengiant straipsnį ypač pritrenkė Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo pavaduotojo Zenono Girčio mintis, esą pavogtąjį "Lituanicos" modeliuką galėtų iš faneros sukalti lenkų moksleiviai. Ir tai pasakė antras pagal svarbą miesto kultūros paveldu besirūpinantis žmogus! Gal tikrai – nebeužsakykime daugiau paminklų skulptoriams sukurti, tegu juos kuria miesto moksleiviai, gimnazistai? Ir pinigų bus sutaupyta, ir jaunimas paminklų neniokos, kai patys bus jų autoriai… Toks požiūris galbūt tinka klojant kanalizacijos vamzdžius (rūpintis kultūros paveldu Z.Girčys atėjo iš buvusio savivaldybės Komunalinio ūkio skyriaus), tačiau vadovavimasis juo nuvestų prie absoliučios meno profanacijos.

Prieš metus Kauno miesto ir Myslibužo savivaldybės pasirašė ketinimų protokolą. Jame numatyta tarp Kauno ir Myslibužo plėsti kultūrinį bendradarbiavimą, atskiru punktu abi savivaldybės įsipareigojo tęsti paminklo S.Dariaus ir S.Girėno žūties vietoje priežiūrą. Apmaudu, kad protokole neužsiminta apie Myslibuže stūksantį K.Lanausko sukurtą paminklą. Rūpintis šiuo paminklu nepavesta niekam. Žinoma, visiems būtų patogiausia, kad paminklus prižiūrėtų jų autoriai, ir pageidautina – nemokamai.

Apleisti, neprižiūrimi paminklai – vienas iš Kauno skaudulių. Pora pavyzdžių: seniai akis bado metalo vagių aplupinėtos, apipaišytos Roberto Antinio vyresniojo ir jaunesniojo sukurtos skulptūros Menininkų namų parkelyje, net S.Dariui ir S.Girėnui skirto paminklo prieigas Ąžuolyne dar neseniai "puošė" aptrupėjusios plytelės ir praeivių numestos šiukšlės. Gerai, kad egzistuoja įsimintinos datos – artėjant joms bent kai kurie paminklai apkuopiami.

"Paminklą atnaujinti – didžiulis darbas, reikalaujantis ne tik didelių investicijų: ir fizinių, dvasinių jėgų", – tvirtina R.Antinis jaunesnysis. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas skaičiuoja savo sukurtus paminklus, kuriuos reikėtų atnaujinti, ir prisipažįsta: pats nesiimtų tokių darbų, net jei tam būtų skirta pinigų. Trūksta fizinių ir dvasinių jėgų. O jei dar pinigų tam prašyti, pašnekovo žodžiais, ant kelių klūpant...

"Paradoksas: aš pats atgimimo laikais atnaujinau ne vieną tėvo sukurtą laisvei, nepriklausomybei skirtą paminklą. O mano apleistų, nuniokotų kūrinių turbūt jau niekas nebesutvarkys", – liūdnai šyptelėja menininkas. Ar jo žodžiams iš tiesų lemta išsipildyti?