Praėjusiais metais du kartus atlaikęs Seimo pareikštą interpeliaciją aplinkos ministras Arūnas Kundrotas neištvėrė įtampos. Jis teigė dirbęs taip, kad ministerijos kuruojami sektoriai būtų prižiūrimi laikantis įstatymų, o ne tenkinant siaurus asmeninius interesus.Vakar premjerui Gediminui Kirkilui mi-nistras įteikė atsistatydinimo pareiškimą. Aplinkos apsaugos specialistai tokį ministro žingsnį vertina nevienareikšmiškai.

Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto direktorius profesorius Jurgis Staniškis:

 – Aplinkosaugos problemų Lietuvoje daug, bet ne vienas aplinkos ministras dėl to kal-tas. Šiai ministerijai tenka ypač atsakingos funkcijos: rūpintis, kad būtų įgyvendinama darnios plėtros (plačiąja prasme) strategija. Ministerija turėtų vaidinti koordinuojantį vaidmenį taupant išteklius, energiją, kartu ir finansus. Esu tarptautinės ekspertų komisijos narys ir matau, kad globalios plėtros klausimai Lietuvoje sprendžiami nepakankamai. Ir ne todėl kad nekompetentingas ministras, o kad ministerijos galios yra per mažos. Darni plėtra integruoja tris pagrindinius dalykus:ekonominį vystymąsi, aplinkosaugą plačiąja prasme ir socialinius reikalus, tarp jų ir finansus. Visų šių dalykų dermė dar silpna. Kita vertus, Aplinkos ministerija mažokai dėmesio skiria mokslui, vykdant įvairius projektus nepakankamai pasitelkiamos mokslininkų rekomendacijos. Pavyzdžiui, Ūkio ministerija mokslininkams užsako daug daugiau tiriamųjų darbų. Toks dalykas kaip darnus vystymasis be mokslo neįmanomas.

Vilniaus universiteto geografijos ir kraštotvarkos katedros vedėjas profesorius Paulius Kavaliauskas:

– Aplinkos ministerija – itin sudėtingas mechanizmas, jai patikėta aprėpti daug atsakingų darbo barų. Tai bene labiausiai matomos mūsų gyvenimo sritys, todėl jose ir pastebima daugiausia spragų. Ne viskas priklauso vien nuo ministro, jis – tik piramidės viršūnė. Atskiras sritis kuruojantys ministerijos sekretoriai turi būti ypač geri specialistai, bet taip nėra. Situacija, kad ministras negali suburti savo komandos, o priverstas dirbti su partijų skiriamais atstovais, jam daug kur suriša rankas. Neretai į ministeriją ateina žmonės, visai neturintys profesinės kompetencijos. Tad bėdos dažnai kyla ne dėl ministro, kuris negali būti visų sričių specialistu, kaltės, bet dėl kitų tarnybų prasto darbo. Tokios sritys, kaip saugomos teritorijos, statybos, miškai, architektūrinė politika, teritorijų planavimas reikalauja gero profesinio išmanymo. O jei dar kartais tenka vykdyti politinius užsakymus, kontroliuoti situaciją iš tiesų nelengva. Arūną Kundrotą vertinu kaip vieną geriausių ministrų. Manau, jis atsistatydino be reikalo, galėjo išdirbti iki kadencijos pabaigos. Tiesa, jam sekėsi suvaldyti ne visas veiklos sritis, itin daug chaoso pasitaikė planuojant teritorijas. Tai kol kas – labiausiai nesuvaldytas ir daugiausia akibrokštų sukėlęs procesas. Kituose baruose, pavyzdžiui, tvarkant valstybės saugomas teritorijas, pasiekta teigiamų poslinkių. Kartais netgi imamasi per griežtų veiksmų. Sudėtinga situacija kovojant su aplinkos tarša, ši situacija irgi sunkiai valdoma. Apskritai ministro A.Kundroto gaila. Nematau pretendento, kuris šiuo laikotarpiu galėtų jį pakeisti.

Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkotyros katedros docentas Bronius Kriščiūnas:

 – Ministras A.Kundrotas daug padarė tvarkant visą Lietuvos ūkį. Tai, kad valoma 80 procentų nuotekų, tvarkomi sąvartynai – šio ministro nuopelnas. Bėdų, aišku, irgi netrūksta. Viena svarbiausių ta, kad prastai įsisavinamos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos. Delsiama rengti konkursus, nespėjama eiti koja kojon su gyvenimu. Dirbu dar ir vokiečių firmoje, kuri sertifikuoja Lietuvos įmones. Matau daug trūkumų, vėluojama parengti dokumentus, stinga darbų kontrolės. Daug formalizmo ir valdininkų abejingumo.

Kauno regiono Aplinkos apsaugos departamento Kauno miesto agentūros vedėjas Eugenijus Vainalavičius:

– Integruojantis į Europos Sąjungos struktūras padaryta daug: visi įstatymai, teisės aktai priderinti prie europinės teisės. Norėta tvarkytis europietiškai ir šiuolaikiškai, bet ne viskas pasisekė. Pradžioje buvo daug idealizmo, geranoriškumo. Aplinkos ministerijai ir jos padaliniams buvo patikėta daug veiklos sričių, kurių anksčiau neteko kuruoti. Manyta, kad priėmus naujus, su aplinkosauga susijusius įstatymus visi juos vykdys. Deja, taip neatsitiko. Trūksta verslo struktūrų, visų žmonių geranoriškumo. Jei būtų laikomasi, pavyzdžiui, Pakuočių tvarkymo, Apmokestinamų gaminių įstatymų, tvarka būtų geresnė. Komercinės struktūros, verslininkai į įstatymus dažnai numoja ranka.

Kita vertus, ministerijai ir jos padaliniams buvo skirti per maži finansiniai ištekliai, kad būtų galima kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymų ir kartu tikrinti įvairių žinybų veiklą. Vyriausybė, Seimas, norėdami, kad Aplinkos ministerija dirbtų darniau ir reikliau, turėjo skirti didesnį finansavimą. Dabar negalime išreikalauti, kad priimtų direktyvų būtų laikomasi. Reikėtų daugiau dėmesio skirti savivaldybių funkcijai gerinant aplinkos apsaugą. Savivaldos institucijos yra sukūrusios daug įvairių taisyklių ir direktyvų, bet jų nesilaiko.