Viena skausmingiausių ir aktualiausių statybos įmonėms iškilusių problemų yra viešojo sektoriaus įsiskolinimas. Gruodžio 1 d. duomenimis, valstybės skolos statybos bendrovėms (toms, kurios tokią informaciją atskleidė) siekė 90 mln. litų. Naujoji valdžia jau grąžino dalį šių skolų, o likusias ruošiasi grąžinti sausio ir vasario mėnesiais.

Valstybės patikimumo rodiklis

Šį rudenį gerokai sumažėjus biudžeto pajamų surinkimui, biudžeto lėšos skirstomos pagal spalio mėnesio Vyriausybės nutarimu patvirtintus prioritetus.

Pagal šį nutarimą prioritetais laikomi turtiniai įsipareigojimai, susiję su valstybės skola, bei įmokos į ES biudžetą. Kiti prioritetai akivaizdžiai diskriminuoja privatų verslą viešojo sektoriaus atžvilgiu. Pirmiausia išmokamas darbo užmokestis ir socialinis draudimas, socialinės pašalpos, dotacijos, vėliau seka prekių ir paslaugų naudojimas, materialiojo ir nematerialiojo turto įsigijimo išlaidos.

Argi ne keista, kad kai kalbama apie valstybės investicijas, daugelis žmonių ar valdžios atstovų mokyklų ar ligoninių atnaujinimą laiko prioritetiniu, tačiau kai ateina laikas už šias paslaugas atsiskaityti, jos atsiduria sąrašo pabaigoje?

Tačiau jei valstybės skola yra pirmoje vietoje, kodėl ten pat neturėtų būti ir valstybės įsiskolinimai? Nors tai skirtingų formų įsipareigojimai (vieniems valstybė skolinga, nes jie paskolino, kitiems – nes uždelsė sumokėti už atliktus darbus ar paslaugas), visi kreditoriai turėtų būti traktuojami vienodai.

Galbūt prioritetai šitaip paskirstyti dėl klaidos, o gal dėl etikos problemos? Užsienyje įsipareigojimų nevykdymo pasekmės yra patikimumo praradimas, o Lietuvoje niekas lyg ir nepasikeičia.

Šiuo atveju, blogas pats prioritetų skirstymo pjūvis: juk biudžetas nėra padalytas į darbo užmokesčio, pašalpų ir kitas sritis. Mūsų biudžetas skirstomas pagal programas, tad ir reitinguojamos turi būti pačios programos. Tiktai esant tokiam skirstymui pagal prioritetus bus galima ribotas biudžeto lėšas panaudoti svarbiausioms funkcijoms vykdyti.

Taikyti reitingus naujoms programoms ar projektams buvo vienas pasiūlymų, kuriuos Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) teikė Vyriausybės programos priemonių planui; jis turėtų būti kuo greičiau įgyvendintas, norint išvengti abejotino lėšų skirstymo ir neetiško verslo diskriminavimo – tai vėl taptų aktualu, jeigu šių metų biudžeto surinkimas pradėtų strigti.

Skolą atgautų su nuostoliais

Valstybės skolos įmonėms klausimas tampa itin skaudus tada, kai įmonė, kuriai skolinga valstybė, pati negali vykdyti savo įsipareigojimų valstybei. Šios problemos ištakos yra valstybės lėšų poreikis ir mokesčių rinkimo taisyklių monopolis, ir iš to kylančios nelygios sąlygos.

Mokesčių nesumokančiai įmonei valstybė skaičiuoja delspinigius, skiria baudą; įmonė tokių svertų savo arsenale neturi. Įmonė gali kreiptis į teismą, tačiau lėšos, kurias ji gautų už įsipareigojimų nevykdymą, sudarytų apie 5 proc. metinių palūkanų.

Tarkim, įmonei 1 mln. litų metus skolinga valstybė mokėtų 50 tūkst. litų, o tą pačią mokesčių sumą metus skolinga įmonė mokėtų 146 tūkst. litų delspinigių (pirmam šių metų ketvirčiui finansų ministro įsakymu nustatytas delspinigių dydis yra 0,04 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną).

Skirtumas tarp to, ką įmonė turi sumokėti ir to, kiek atgautų (jei pavyktų) iš valstybės, kitaip tariant, priverstiniai nuostoliai siektų 96 tūkst. litų.

Su valstybe nepasiderėsi

Iškreiptos ir skolos grąžinimo sąlygos. Skirtingai nei privatūs skolininkai, dėl skolos grąžinimo terminų su valstybe derėtis gali būti sunku.

Remiantis finansų ministro įsakymu, nesurenkant biudžeto pajamų, asignavimai išlaidoms ir turtui įsigyti pervedami „atsižvelgiant į gautas pajamas“. O pagal Mokesčių administravimo įstatymą, jeigu asmuo nesumokėjo mokesčių, mokesčių administratorius nurodo bankui nurašyti nesumokėtą sumą iš asmens sąskaitos, o bankas tą nurodymą privalo visiškai įvykdyti (jei pinigų nėra ar jų mažiau, nei reikia, nurašoma tol, kol grąžinama visa suma).

Taigi naudodamasi įstatymų leidybos monopoliu, valstybė nustato taip, kad įmonės mokestinė nepriemoka tampa svarbiausiu prioritetu – tiktai nurašius visą sumą iš įmonės sąskaitos, įmonė galės atsiskaityti su neva ne tokiais svarbiais skolintojais.

Siekiant išvengti situacijos, kai įmonės nemoka mokesčių, nes joms skolinga valstybė, būtina skubiai pakeisti teisės aktus. Pirma, reikia numatyti galimybę neskaičiuoti bent dalies delspinigių toms įmonėms, kurioms skolinga valstybė.

Antra, reikia įteisinti mokesčių užskaitą, valstybės įsiskolinimus leidžiant užskaityti kaip mokestinės prievolės įvykdymą. Turi būti numatytas paprastas (gal net automatiškas) mechanizmas, kaip ta užskaita vyksta, kad įmonėms netektų papildomai derėtis su mokesčių administratoriumi dėl leidimo tą užskaitą taikyti ar pan.

Skaidri mokesčių užskaitos procedūra leistų užtikrinti, kad visoms įmonėms būtų suteikiamos vienodos sąlygos.

Esamos valstybės skolos įmonėms yra pamažu grąžinamos, tačiau tai dar nereiškia, kad artimiausiu metu neatsiras naujų. Optimistiniai biudžeto surinkimo planai leidžia spėti, kad praėjusių metų rudenį užtikusios negandos gali pasikartoti ir šįmet, todėl būtina keisti biudžeto lėšų skirstymo prioritetus bei įteisinti mokesčių užskaitą, norint nesmukdyti įmonių veiklos ir užbėgti už akių masiniams bankrotams.