Tokie pasiūlymai atsiranda tada, kai politinė vadovybė iki galo nesuvokia, kaip VRM sistema veikia tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Tuomet užtenka vieno neapgalvoto patarimo ir ministerija pradeda transliuoti idėjas, kurios neturi nei teisinio, nei institucinės logikos pagrindo.
Jei jau einama šiuo keliu, belieka laukti ir pasiūlymo VRM ministrui suteikti generolo laipsnį – juk iki 1996 m. VRM ministras, Romasis Vaitekūnas, juo ir buvo. Tai būtų tokio paties lygmens sprendimas kaip ir siūlymas steigti Regionų ministeriją.
VRM aiškina, kad Generalinis inspektorius būtų tiesiogiai pavaldus ministrui ir koordinuotų visų ministerijai pavaldžių statutinių įstaigų korupcijos prevencijos bei imuniteto padalinių veiklą. Esą tai sustiprintų vidaus kontrolę, pagerintų institucijų bendradarbiavimą ir užtikrintų operatyvesnį reagavimą į korupcijos rizikas. Tačiau tokie teiginiai ignoruoja esminę problemą – ši funkcija jau egzistuoja kitose institucijose, o VRM neturi teisinio pagrindo kurti paralelinę kontrolės struktūrą.
Įvertinus tiek siūlymą steigti naują instituciją kovai su nusikaltimais biudžetui, tiek Generalinio inspektoriaus pareigybės atkūrimą, akivaizdu, kad VRM susiduria su išaugusia vadybine krize. Vietoje to, kad būtų stiprinamos esamos tarnybos, gerinamas jų bendradarbiavimas ir informacijos apsikeitimas, siūloma kurti naujus administracinius darinius, kurie tik didintų biurokratinę apkrovą.
2018 m. Generalinio inspektoriaus pareigybė buvo panaikinta būtent dėl neaiškaus teisinio statuso. Nei Vidaus tarnybos statutas, nei Policijos įstatymas, nei kiti statutinių tarnybų veiklą reguliuojantys įstatymai tokios pareigybės nenumatė – ji egzistavo tik VRM nuostatuose. Nors nuostatuose Generaliniam inspektoriui buvo suteikti gana platūs įgaliojimai, realiai jis negalėjo jų įgyvendinti: jokia tarnyba nebuvo teisiškai įpareigota teikti jam informacijos. Tai reiškė, kad inspektorius tapo raštų ir tarnybų geros valios įkaitu. Ministras galėjo pareikalauti bendradarbiavimo, tačiau be komandos ir be įstatyminės atramos inspektorius negalėjo atlikti savarankiškų tyrimų, o jo funkcijos dubliavosi su imuniteto padalinių ar STT veikla.
Todėl šiandien nėra jokio pagrįsto poreikio atkurti Generalinio inspektoriaus pareigybę. Ji nepridėtų realios vertės, tik dubliuotų kitų institucijų funkcijas, kurtų perteklinę biurokratinę struktūrą ir neefektyviai naudotų resursus.
Dar daugiau – tokia pareigybė sukurtų reikšmingą politizavimo riziką, nes būtų tiesiogiai pavaldi politinei vadovybei. Tai prieštarautų gero administravimo, objektyvumo, nešališkumo ir institucinio nepriklausomumo principams. Mūsų valstybėje nevisiems duota šiuos principus suprasti. Generalinio inspektoriaus modelis yra pasenęs ir neatitinka šiuolaikinės viešojo valdymo architektūros.
Kodėl teritorinių įstaigų vadovai nematė, kad jų pareigūnai gyvena akivaizdžiai ne pagal pajamas?
VRM turėtų susitelkti į savo pagrindinę misiją – užtikrinti valstybės vidaus saugumą, formuojant ir koordinuojant politiką viešojo saugumo, civilinės saugos, migracijos, sienos apsaugos ir viešojo administravimo srityse.
Kalbant apie nuskambėjusį atvejį, kai pareigūnai kartu su nusikaltėliais vykdė kontrabandą, pirmiausia reikia galvoti ne apie naujas institucijas, o apie tai, kurioje sistemos vietoje įvyko aklumas. Prabangus gyvenimo būdas, brangūs automobiliai – visa tai buvo matoma. Akivaizdu, kad buvo kolegų, kurie matė ir žinojo kas vyksta. Tikėtina, kad ir tiesioginiai vadovai turėjo bent jau įtarimų. Todėl tikrasis klausimas, kurį turėtų kelti ministras, kodėl sistema nesuveikė, kurioje vietoje įvyko trumpas jungimas ir kodėl nusikalstama veikla nebuvo sustabdyta jai tik prasidėjus. Kodėl teritorinių įstaigų vadovai nematė, kad jų pareigūnai gyvena akivaizdžiai ne pagal pajamas? Šiems atsakymas nereikia ministerijos Generalinio inspektoriaus pareigybės.
Naujausi komentarai