Kaip atrodytų, jei susisiekimo ministras paskelbtų, kad dvi dienas per metus galima drąsiai važinėti be vairuotojo pažymėjimo, nes tai paskatintų gyventojų norą mokytis vairuoti? Absurdiška mintis, bet tikriausiai ne visiems, nes aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas iš esmės taip ir pasielgė. Jo įsakymu pakeistose Mėgėjiškos žūklės taisyklėse atsirado punktas, numatantis, kad liepos 6 d. ir rugpjūčio 15 d. žvejoti ir užsiimti povandenine medžiokle galima be leidimo.

Kam to reikia, matyt, vienas G.Kazlauskas težino. Aplinkos ministerija skelbia, kad taip siekiama populiarinti mėgėjų žūklę. Tačiau toks argumentas neįtikina, nes užtenka pažiūrėti, kiek žvejų tupi pakrantėse ir kiek surenkama lėšų už žūklės leidimus. Akivaizdu, jog didelė dalis žvejų leidimo niekada nepirko.

Lietuvoje parduota apie 80 tūkst. žūklės leidimų, o verslininkai sako, kad iš to, kiek jie parduoda įvairios įrangos, galima daryti išvadą, jog yra apie 170 tūkst. meškeriotojų.

Be to, mūsų šalyje ir taip kiekviena diena yra diena, kai galima žvejoti be leidimo. Juk vasarą vykdami pailsėti prie ežero daugelis įsimeta ir meškerę. Ar nors vienas toks sezoninis žvejys pasirūpina leidimu? Vargu.

Kita vertus, o kam to reikia? Juk kiekvienas žvejys mėgėjas paliudys, kad kuprinėje ieškoti leidimo tenka labai retai. Yra nemažai tokių, kuriems to daryti neteko nė karto per 20 metų.

Ypač groteskiškai šis G.Kazlausko populizmo proveržis atrodė tiems, kurie stebėjo Seime tomis dienomis vykusias diskusijas dėl Mėgėjiškos žūklės įstatymo pataisų. Kai G.Kazlauskas aiškino norįs populiarinti mėgėjų žūklę, Seimas, ypač tuometis Aplinkos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas, rodos, stengėsi padaryti viską, kad mėgėjų žūklė Lietuvoje taptų tik tuščiu laiko švaistymu be vilties sugauti kokią žuvį.

Seimui užteko proto nepritarti, kad žvejai verslininkai tinklus galėtų mirkyti ir mažesniuose nei 500 ha ežeruose, bet daugybė žvejams mėgėjams nepalankių nuostatų įstatymo pataisose, kurias Prezidentė Dalia Grybauskaitė vetavo ir prie kurių parlamentarai grįš rudenį, liko.

Ypač daug aistrų kėlė ir vis dar kelia pataisa, pagal kurią iš žvejų būrelių būtų atimti jų nuomojami vandens telkinių plotai. Niekam ne paslaptis, kad toks J.Šimėno siūlymas buvo nutaikytas konkrečiai prieš dalį Merkio upės išsinuomojusį žvejų klubą "Merkys". Kodėl? Todėl, kad šio klubo nariai ne kartą aštriai kritikavo J.Šimėną ir žvejus verslininkus, proteguojančius jo pasiūlymus bei sumanymus užtvenkti ir hidroelektrinėmis apstatyti kone visas Lietuvos upes.

"Merkio" klubas savo prižiūrimą upės ruožą nuolat žuvina, prižiūri ir samdo saugos tarnybą, kurios darbuotojai vaiko brakonierius. Tiesa, už žvejybą šiame upės ruože reikia mokėti daugiau nei valstybės prižiūrimuose vandens telkiniuose. Tokia neva nelygybė ir piktina J.Šimėną. Jis klausia, kodėl žvejų klubas negalėtų to paties daryti visuomeniniais pagrindais? Atsakymas – galėtų, tačiau to neleidžia Lietuvos įstatymai. Kokiu pagrindu gali imtis veiksmų prieš brakonieriaujantį asmenį, jei nesi turto šeimininkas? Žinoma, galima skambinti gamtosaugininkams, bet apie tai, kokia tikimybė jų sulaukti? Ir tai ne gamtos inspektorių kaltė – neturėdamas benzino prie kiekvienos upės neprilakstysi. Tai suprato ir D.Grybauskaitė, kai vetuodama įstatymą pareiškė, kad valdininkai prižiūrėti vandenų nesugebės.

Ką gi, ginčų katilas verda, dūmai rūksta, tik žvejams mėgėjams nuo to nei šilta, nei šalta. Nes jiems svarbiausia, kad galų gale būtų užtikrinta viena vienintelė Mėgėjiškos žūklės įstatymo nuostata. Būtent, kad mūsų šalyje prioritetas yra mėgėjų, o ne verslinė žūklė.