Kita vertus, gerai, kad visas rusų garnizonas su automatais ir granatsvaidžiais neiššoko iš vagono – Vilniuje jau smirdėtų svetima valdžia, bet Joninėmis besiblaivantys lietuviai to net nebūtų sužinoję.

Gi asmens duomenys pas mus ir formaliai, ir praktiškai yra patys svarbiausi. Net sunkiausius nusikaltimus įvertinančios teismų nutartys viešai platinamos be vardų ir pavardžių, mat nusikaltėliai turi teisę į privatumą. Policininkų tempiami išklausyti verdikto, jie demonstratyviai slepia savo snukius (kaip tas, kuris tris vaikus pavertė našlaičiais), teisme tūno apsigobę kapišonais, o nosis dengiasi piešimo sąsiuviniais.

Taip pas mus saugoma žagintojų, sadistų, močiučių žudikų ir kitų atmatų teisė į atvaizdą, nors pats Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad darydamas nusikaltimus asmuo negali tikėtis privatumo. Vis dėlto tas privatumas jiems širdingai ir visuotinai yra suteikiamas.

Galima klausti, ką tai kainuoja visuomenei? Na, taip, eurais tarsi nieko, tačiau paslėpę savo fizionomijas tie veikėjai sykiu nuslepia ir kitus savo nusikaltimus, nes iš nukentėjusiųjų taip atimama galimybė atpažinti skriaudikus. Tai jau seniai visi žino, bet privatumo saugojimo praktika mus pavertė aklai kažkieno deleguotus reikalavimus vykdančiais idiotais.

P. S. O mešką reikėjo neutralizuoti. Tačiau mes vėl kovojame ne su priežastimis, bet su pasekmėmis – lauksime, kol ji suės kieno nors vaiką, kad visi sutartinai galėtume tuo labai pasipiktinti.