Dalia Grybauskaitė vėl atsidūrė ant oponentų ešafoto. Vieni negali atleisti už jos "neblėstantį populiarumą", kiti šiaip sau smagiai taškosi pagieža iš įpročio. Regis, visus aplenkė abonentinės pirogos šturmanas. Įsikibęs parūdijusio savo politinio kompaso, jis dar kartą leidosi į reisą Didžiųjų Vasiukų link. Ir visi sutartinai žviegia tą patį: prezidento rinkimuose turi būti daugiau kandidatų! "Nerinksime iš vieno! Kur demokratija?" – girdisi tariamų teisuolių choralas.

Net romusis socialdemokratas Aloyzas Sakalas, nepraleidęs progos amžinam savo oponentui užtvoti marsiečių metafora, ėmė pritarti tiems vidurių skausmų tąsomiems giedotojams. Prisiminė jis ir kažkokius mistinius kandidatus, besibaiminančius prasižioti apie "niekados neklystančios Respublikos Prezidentės veiklos pasekmes".

Gal nebijokite taip naiviai, pone Aloyzai, – nei jums, nei kam nors kitam tikrai neteks už "pasekmes" atsakyti, nes Prezidentė nieko bloga nepadarė ir, manykime, nepadarys.

Tačiau jei šiuo atveju turite omenyje, kad valstybės vadovės kova su partinių gaujų pagimdytais klanais ir yra ta veika, už kurią reikėtų atsakyti, tada jau galima išreikšti tik apgailestavimą.

Bet vis dėlto gal ne tai tyli socialdemokratų siela turėjo galvoje.

O apskritai D.Grybauskaitės oponentams nepatinka viskas, ką tik ji padaro. Viskas yra blogai. Praėjusią savaitę vėl aidėjo gaižūs verksmai: "Prezidentės pozicija dėl naujosios atominės elektrinės kelia įtarimų." Mat valstybės vadovė neatskleidė, už ką reikia balsuoti būsimajame referendume dėl naujosios atominės elektrinės.

Tačiau jei ji būtų pasakiusi, kad reikia balsuoti "prieš", būtų iškart sprogęs skandalas, esą Prezidentė – prieš energetinę Lietuvos nepriklausomybę. O jei būtų ištarusi, jog reikia balsuoti "už", būtų pasipylę priekaištai, kad valstybės vadovė daro įtaką būsimiems referendumo rezultatams.

Žodžiu, formulė čia pritaikyta viena – bet kuriuo atveju vis tiek blogiau būti negali. Visa tai jau vadinama kova su diktatūra, o užkulisiuose girdisi baimingų palyginimų su Vladimiru Putinu ir Aliaksandru Lukašenka.

Ko gi taip bijo nuo gero gyvenimo apsunkę tautinės demokratijos apaštalai?

Akivaizdu tai, kad Lietuvoje susiformavo naujoji nomenklatūra, kuri įgijo realią mafinės struktūros išraišką. Verslas čia visiškai susipynė su politika taip, kad nebesuprasi, kuris čia iš to klano yra biznierius, o kuris – tautos atstovas: visi kalba apie tą patį – sumas ir įtaką.

Partijos prarado savo ideologiją ir tapo vienodos, kaip fasuotos dešrelės prekybos centro lentynoje. Tiesiog anekdotas – dešinieji nuo kairiųjų skiriasi nebent tuo, kad aptrūnijusių savo ambicijų organu vis pamojuoja Rusijai.

O ideologinių skirtumų nėra todėl, kad visą tą politinio verslumo dvasia persisunkusią govėdą valdo patologinis potraukis pinigams. Slapta abonentine terminologija kalbant, "banko bilietams".

Taigi Lietuvą tyliai valdo mafija, kuri labai skiriasi nuo anos, brigadinės, dominavusios paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį.

Dabar valstybę savo čiuptuvais apraizgė naujieji grobuonys, kurie kontroliuoja viską, nes jų rankose atsidūrė ne tik kriminaliniai, bet ir instituciniai galios svertai: politika, biurokratinės įtakos sferos, biudžeto ir ES lėšų paskirstymas, specialiosios tarnybos ir žiniasklaidos grupės.

Prieš tokią galią pasisakanti ir mafijos klanus ardanti Prezidentė jiems yra it peilis prie miego arterijos. Galima tik įsivaizduoti, kiek riebių galvų kasdien mąsto, ką čia padaryti, kad kaip nors būtų galima pakenkti žmonių mandatą turinčios D.Grybauskaitės autoritetui.